Mes aplankėme:
MALAIZIJA:
Kuala Lumpur – sostinė;
Langkawi sala;
Borneo sala;
• Kota Kinabalu;
• Sandakan.
TAILANDAS:
Lipe sala;
Trang;
Bangkok – sostinė;
Kanchanaburi;
Phuket sala;
Yao Yai sala.
HONGKONGAS
KAMBODŽA:
Phnom Penh – sostinė;
Siem Rype;
Shihanoukville.
FILIPINAI:
Angel City;
Cebu;
Bohol sala;
Palawan sala:
• Puerto Princesa;
• Sabang;
• Port Barton;
• El Nido;
Cacnipa sala;
Busuanga sala:
• Coron;
Manila – sostinė.
SINGAPŪRAS
INDONEZIJA:
Bali sala:
• Kuta;
• Lovina;
Lombok sala:
• Sengiggi;
• Bangsal;
Gili salos:
• Trawangan;
• Meno;
• Air;
Flores sala:
• Labuanbajo;
Kanawa sala;
Rinca sala;
Komodo sala;
Seraya sala.
Aplankėm, pamatėm, išbandėm Pietryčių Azijoje:
• Petrono bokštai Kuala Lampure (Malaizija);
• „Cable Car“ Langkawi saloje (Malaizija);
• Budistų šventyklos (Tailandas);
• Karaliaus rūmai Bankoke (Tailandas);
• Plaukiojantis turgus (Tailandas);
• Sutikom kiniečių Naujuosius metus Bankoke (Tailandas);
• Tailandietiški masažai;
• Jodinėjimas drambliais Kanchanaburi (Tailandas);
• Yao Yai aplinkinės salos (Tailandas);
• Honkongo dangoraižiai, naktinis muzikos ir šviesos šou;
• Singapūras ir Sentosos sala;
• Kambodžos kaimas;
• Šventyklų kompleksas „Angkoras“;
• Šokoladinės kalvos Bohol saloje (Filipinai);
• Vieni iš mažiausių primatų „tarsyrai“ Bohol saloje (Filipinai);
• Povandeninė upė Sabange (Filipinai);
• El Nido salos (Filipinai);
• Pasivaikščiojimas po tropinius miškus „Rainforest Discovery Centre“ Sandakane, Borneo saloje (Malaizija);
• Orangutanai, proboscis, sidabrinės beždžionės, makakos Sandakane, Borneo saloje (Malaizija);
• Bali šventyklos (Indonezija);
• Batur ugnikalnis ir jo apylinkės (Indonezija);
• Ryžių laukai ir terasos (Indonezija, Filipinai);
• Komodo nacionalinis parkas (Komodo varanai, skraidančios lapės) (Indonezija);
• Paviršinis nardymas (pamatėm vėžlius, rajas, manta rajas, įvairias žuvis, koralus);
• Pasivažinėjimai motoroleriu;
• Transporto priemonių įvairovė („tuk-tukai“, triračiai, džypniai)
• Kriokliai;
• Egzotiniai vaisiai (durianas, drakono vaisius, rambutanas, gyvatės vaisius, mango ir kt.);
• Azijietiška virtuvė, gatvės maistas.
Top'ai:
Didžiausias netikėtumas – Yao Yai sala (Tailandas).
Didžiausias nusivylimas – Puketo sala (Tailandas).
Gražiausia gamta – sunku išskirti, nes visur savaip gražu.
Geriausi paplūdimiai – Lipe saloje (Tailandas), Sabange, Kaknipa saloje (Filipinuose), Kanawa saloje (Indonezija).
Įspūdingiausias reginys – manta rajos (Indonezija).
Įspūdingiausias statinys – Petrono bokštai – dvyniai Kuala Lampure (Malaizija).
Šilčiausias aptarnavimas – Yao Yai saloje (Tailandas) bei Kanawa saloje (Indonezija).
Įspūdingiausias nardymas – Komodo nacionaliniame parke (Indonezija).
Labiausiai patikęs miestas – Honkongas, Singapūras (sunku išskirti).
Labiausiai patikusi sala – sunku išskirti vieną ar kelias patikusias.
Geriausias poilsis – Kanawa saloje (Indonezija).
Ekstremaliausias nuotykis – pasivažinėjimas motoroleriu Bali saloje (Indonezija).
Skaniausia virtuvė – tailandietiška („curry“, tom kha sriubos su kokosų pienu, vištiena su žemės riešutas) bei pačių pasigamintos krevetės su austrių padažu.
Labiausiai pasiilgome – juodos duonos, barščių, kotletų su raugintais agurkais arba kopūstais.
Nauji atrasti skoniai – sojos padažai, žemės riešutų padažas, kokoso pieno, žemės riešutų, ananasų naudojimas patiekaluose, mango, rambutanai.
Nereikalingiausi daiktai – visa krūva vaistų (laimei, jų beveik neprireikė).
Sutikta lietuvių – trys grupelės Tailande, Filipinuose ir Indonezijoje.
Skrydžių skaičius - 27 skrydžiai lėktuvu.
Priaugome/numetėme kilogramų – mūsų kūno linijos ir apimtys daugmaž liko nepakitusios:).
Šalys, pagal mūsų pragyvenimo lygį (vidutinės dienos išlaidos):
1. Tailandas (brangiausia);
2. Malaizija;
3. Indonezija;
4. Filipinai;
5. Kambodža (pigiausia).
Mūsų kelionės išlaidų pasiskirstymas:
1. Skrydžiai - 28%;
2. Maistas (kavinės, parduotuvės) - 25%;
3. Nakvynė - 20%;
4. Kitos išlaidos - 13%;
5. Transportas - 11%;
6. Bilietai į lankomus objektus - 3%.
Faktinis dienos biudžetas nuo planuotojo, t.y. 250 LTL, viršytas net 40 %. Galbūt buvo įmanoma įtilpti į numatytus rėmus, mažinant išlaidas nakvynei, renkantis pigesnes transporto priemones nei lėktuvus (nors skrydžiai palyginus tikrai nebrangūs, nes užsakėm iš anksto) keliaujant, tačiau tai reikštų ženklų komforto, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Mes, mūsų nuomone, pasirinkome viduriuką – nei per daug sau leidome, nei labai save skriaudėme ir varginome. Galbūt tai reiškia, jog tikraisiais „bekpekeriais“ mes negalėtume būti:).
Keletas pastebėjimų kelionės metu:
• Amžius keliavimui – ne trukdis, svarbiausia būtų noras, šiek tiek sveikatos ir bent jau minimalios anglų kalbos žinios. Ypač daug keliauja jaunų žmonių, nemažai jų keliauja vieni.
• Kelionių gidas „Lonely Planet“ tarsi maldaknygė keliautojams. Dauguma „bekpekerių“ ir ne tik remiasi jos pasiūlymais ir patarimais. Tačiau mes pastebėjome tai, jog norint pakliūti ten, kur mažiau turistų, nereikia važiuoti į „LP“ išreklamuotas vietas.
• Mes supratome, kad keliauti pusę metų, metus ir daugiau, kaip kad ryžtasi kai kurie keliautojai, mums būtų per sunku. Jaučiasi šiek tiek ir nuovargis, ilgesys, tačiau sudėtingiausia išlikti neabejingam tam, ką pamatai ir patiri. Greitai priprantama prie naujos aplinkos, naujų vaizdų ir kuo toliau, tuo sunkiau įvertinti visą grožį, kuris tuo metu priimamas kaip savaime suprantamas reiškinys. Keliavimas dėl „atsižymėjimo“ – laiko ir pinigų švaistymas. Keletą kartų mes tai buvome pajutome, bet pakeitus aplinką, viskas susidėliojo į vietas.
• Vienas iš ilgesnio keliavimo trūkumų – „atbukimas“. Mes atsipalaidavome visiškai – galvose dažniausiai sukosi mintys apie tai, kur ir ką skaniai pavalgyti, kur nuvykti, apsistoti, ką pamatyti.
• Didžiausias šiltų kraštų privalumas – beveik visada geras oras. Nereikia sukti galvos, ar rytoj bus šilta, ar šalta, ar lis, o gal snigs. Tai tiesiog nuostabu.
• Kažkaip taip gavos, jog taip ir neatsisėdau prie motorolerio vairo – nuolat turėjau asmeninį vairuotoją. Kelionės pabaigoj susimąsčiau, jog norėčiau išbandyti šią transporto priemonę, tačiau Bali sala mokytis – ne vieta (labai intensyvus eismas).
DŽIAUGIAMĖS SUGRĮŽĘ NAMO IR SĖKMINGA PAŽINTIMI SU PIETRYČIŲ AZIJA!
2010 m. gegužės 7 d., penktadienis
2010 m. gegužės 5 d., trečiadienis
Kelionė namo (2010-05-05).
100 dienų toli nuo namų, dabar atrodo, pralėkė žaibiškai. Pirmasis mėnuo galbūt slinko lėčiau, paskutinis, atrodo, tiesiog praskriejo. Paskutinės dienos prabėgo laukimu greičiau atsidurti namie, savoje lovoje, galų gale pamatyti lietuvišką pavasarį bei visus laukiančius mūsų sugrįžtant.
Skrydžiai „Emirates“ avialinijomis neprailgo. Laiką leidome žiūrėdami filmus, klausydamiesi muzikos, šiek tiek nusnūsdami. Laike visai pasiklydome:). Atvykę į Londoną, gavome „dovanėlę“. Pasirodo, „Aerlingus“ aviakompanija, su kuria turėjome grįžti namo, jau daugiau nei du mėnesius nebeskraido iš Londono į Vilnių. Mūsų, aišku, niekas apie tai neinformavo, tad teko pirkti naujus bilietus į Vilnių. Netikėti dideli nuostoliai:(. Baiminomės, kad gali nepavykti išskristi iš Londono į Vilnių dėl vėl suaktyvėjusio vulkano, o, pasirodo, gali būti ir kitų trukdžių.
Šiuo metu esame Londono aerouoste, už poros valandėlių išskrisim. Namus iš Kuala Lampuro turėtume pasiekti po 26 valandų keliavimo, iš kurių 17 valandų turėjome praleisti lėktuve. Iki Londono buvo taip linksma, o susidūrę su nemaloniomis naujienomis, pajutome, kad grįžtame į realybę......
Skrydžiai „Emirates“ avialinijomis neprailgo. Laiką leidome žiūrėdami filmus, klausydamiesi muzikos, šiek tiek nusnūsdami. Laike visai pasiklydome:). Atvykę į Londoną, gavome „dovanėlę“. Pasirodo, „Aerlingus“ aviakompanija, su kuria turėjome grįžti namo, jau daugiau nei du mėnesius nebeskraido iš Londono į Vilnių. Mūsų, aišku, niekas apie tai neinformavo, tad teko pirkti naujus bilietus į Vilnių. Netikėti dideli nuostoliai:(. Baiminomės, kad gali nepavykti išskristi iš Londono į Vilnių dėl vėl suaktyvėjusio vulkano, o, pasirodo, gali būti ir kitų trukdžių.
Šiuo metu esame Londono aerouoste, už poros valandėlių išskrisim. Namus iš Kuala Lampuro turėtume pasiekti po 26 valandų keliavimo, iš kurių 17 valandų turėjome praleisti lėktuve. Iki Londono buvo taip linksma, o susidūrę su nemaloniomis naujienomis, pajutome, kad grįžtame į realybę......
Išvados apie Malaiziją.
Malaizijoje praleidome 17 dienų. Net tris kartus po keletą dienų praleidom šalies sostinėje Kuala Lampure. Taip pat ilsėjomės Langkawi saloje, kurią dabar labiausiai prisimename dėl bemuitės alkoholio zonos:) bei įsimintino pirmojo važinėjimosi motoroleriu po salą. Borneo sala (Sandakanas, Kota Kinabalu) labiausiai įsiminė kaip įvairiausių beždžionių (orangutanų, makakų, proboscis bei sidabrinių beždžionių) gyvenamoji vieta.
Apskritai Malaizija - aukštesnio lygio šalis nei kitos lankyto šalys, išskyrus Singapūrą bei Honkongą. Tai pastebima gerai išvystytoje infrastruktūroje, tvarkoje ir švaroje – Kuala Lampure nematėm tokio chaoso kaip Bankoke. Atsimenu, indų rajone policija išsivežė gatvės prekeivį nelegaliai prekiaujantį kur papuolė ant gatvės. Visa tai automatiškai iššaukia aukštesnį kainų lygį šalyje.
Apskritai Malaizija - aukštesnio lygio šalis nei kitos lankyto šalys, išskyrus Singapūrą bei Honkongą. Tai pastebima gerai išvystytoje infrastruktūroje, tvarkoje ir švaroje – Kuala Lampure nematėm tokio chaoso kaip Bankoke. Atsimenu, indų rajone policija išsivežė gatvės prekeivį nelegaliai prekiaujantį kur papuolė ant gatvės. Visa tai automatiškai iššaukia aukštesnį kainų lygį šalyje.
100 diena (2010-05-04). Kuala Lampūras Malaizijoje. Paskutinė diena Azijoje.
Šiandien turėjom visą dieną pasivaikščiojimui po Kualą Lampurą. Nuvykom į kalkakmenio uolos urvus „Batu caves“, kurių yra trys. Pats populiariausias - Šventyklų urvas (Temple Curve), į kurį patekti galima užlipus 272 laiptelius. Jame yra induistų šventyklos, kapai. Šalia urvo yra 43 metrų aukščio „Murga“ statula, kuri pasak „Lonely Planet“ yra aukščiausia statula pasaulyje.
Net nepastebėjome, kaip lengvai užlipome į 100 metrų aukštį – nuolat stebėjom ant laiptų dūkstančias beždžiones. Viena iš jų vos man neįkando, spėjau pabėgti:). Dantys aštrūs.
Pati uola atrodo didingai, bet jos viduje nieko tokio įspūdingo nepamatėm.
Sausio ir vasario mėnesiais čia suplūsta minios piligrimų per vadinamąjį „Thaipusan“ stebėti arba patiems eiti mazochistinius žygius.
Dar kartą apsilankėm kiniečių kvartale „Chinatown“. O vakarienei nuvykom į tą pačią kavinę ir valgėme tas pačias azijietiškas sriubas (noodle soup, chicken curry), kurios buvo pirmieji mūsų ragauti azijietiški patiekalai prieš 100 dienų.
Apsilankėme tame pačiame parke, kaip ir pirmąkart atvykę į Kualą Lampurą, pasigrožėjom paskutinį kartą Petrono bokštais. Dar kartą įsitikinom, kad įspūdingesnio pastato kol kas niekur nematėm.
Kaip pradėjom savąją kelionę prieš 100 dienų, taip ją ir užbaigėm. Sunku buvo patikėti, kaip greitai prabėgo trys mėnesiai. Nesitiki...
P.S. Žiūrėti nuotraukų katalogą "Kuala Lampuras 2" prie Malaizijos.
Net nepastebėjome, kaip lengvai užlipome į 100 metrų aukštį – nuolat stebėjom ant laiptų dūkstančias beždžiones. Viena iš jų vos man neįkando, spėjau pabėgti:). Dantys aštrūs.
Pati uola atrodo didingai, bet jos viduje nieko tokio įspūdingo nepamatėm.
Sausio ir vasario mėnesiais čia suplūsta minios piligrimų per vadinamąjį „Thaipusan“ stebėti arba patiems eiti mazochistinius žygius.
Dar kartą apsilankėm kiniečių kvartale „Chinatown“. O vakarienei nuvykom į tą pačią kavinę ir valgėme tas pačias azijietiškas sriubas (noodle soup, chicken curry), kurios buvo pirmieji mūsų ragauti azijietiški patiekalai prieš 100 dienų.
Apsilankėme tame pačiame parke, kaip ir pirmąkart atvykę į Kualą Lampurą, pasigrožėjom paskutinį kartą Petrono bokštais. Dar kartą įsitikinom, kad įspūdingesnio pastato kol kas niekur nematėm.
Kaip pradėjom savąją kelionę prieš 100 dienų, taip ją ir užbaigėm. Sunku buvo patikėti, kaip greitai prabėgo trys mėnesiai. Nesitiki...
P.S. Žiūrėti nuotraukų katalogą "Kuala Lampuras 2" prie Malaizijos.
Išvados apie Indoneziją.
Indonezijoje praleidom daugiausiai dienų – 27. Iš kažkur 17 tūkstančių šalies salų aplankėm tik Bali, Lombok, Gili, Flores, Kanawa, Seraya, Komodo, Rinca salas. Lašas jūroj, bet šiokį tokį vaizdelį susidarėm.
Pirma, mus nustebino gana nemažos kainos tiek viešbučių, tiek maisto. Indonezijoje tikėjomės žemesnio kainų lygio.
Vykdami į šią šalį šiek tiek nerimavom dėl jos gyventojų svetingumo – skaitėm ne vieną nemalonų susidūrimą su musulmonais. Tačiau su jais ne daug ir teko bendrauti: Bali saloje daugumą sudaro induistai, Lomboko ir Gili salose vietos musulmonai „sasakai“, Flores saloje – katalikai. Laimei, jokių problemų neturėjom.
Nors Indonezija varginga šalis, tačiau jos gamta ypatinga. Gaila, kad vietiniai nelabai tai vertina – viskas, kas nebereikalinga, meta į vandenį arba tiesiog, kur pakliuvo, todėl jūra išmeta daugybę šiukšlių į krantą, o valyti paplūdimius indoneziečiai nelabai linkę. Tačiau kaip ir visur, vieni labiau stengiasi palaikyti švarą, kiti mažiau.
Indonezietiška virtuvė (gado gado, sate, nasi goren ir kiti patiekalai.) tokio įspūdžio kaip tailandietiška nepaliko, tačiau čia pamėgom sojų padažą, be kurio neapsieidavo praktiškai nė vieni pietūs. Sojos padažai yra dviejų rūšių: tradicinis sūrus bei saldus ir tirštas, vadinamas „kečup manis“. Abiejų padažų mišiniu pagardinti ryžiai tapo mūsų mėgstamu garnyru. Bulvių nepasiilgom visai:). Aš labai pamėgau žemės riešutų padažą. O rambutanai tapo mūsų abiejų mėgstamiausi vaisiai po mango, kurių Indonezijoje neteko matyti ir ragauti. Bet turbūt labiausiai prisiminsime pusryčius Indonezijoje – praktiškai tris savaites dieną pradėdavom lietiniu su bananais ir kavos puodeliu su saldžiu tirštintu pienu. Kava, beje Indonezijoje labai skani. Vėliau blynai tapo įprastu, savaime suprantamu dalyku per pusryčius, prie jų pripratom:).
Visoje Azijoje labai populiarus reiškinys – baltaodis vyras ir azijietė moteris. Tačiau Indonezijoje nustebino atvirkštinis variantas – jaunas indonezietis ir dažniausiai vyresnio amžiaus baltaodė moteris.
Trumpai tariant, Indonezijoje mums netgi labai patiko, likom maloniai nustebinti.
Pirma, mus nustebino gana nemažos kainos tiek viešbučių, tiek maisto. Indonezijoje tikėjomės žemesnio kainų lygio.
Vykdami į šią šalį šiek tiek nerimavom dėl jos gyventojų svetingumo – skaitėm ne vieną nemalonų susidūrimą su musulmonais. Tačiau su jais ne daug ir teko bendrauti: Bali saloje daugumą sudaro induistai, Lomboko ir Gili salose vietos musulmonai „sasakai“, Flores saloje – katalikai. Laimei, jokių problemų neturėjom.
Nors Indonezija varginga šalis, tačiau jos gamta ypatinga. Gaila, kad vietiniai nelabai tai vertina – viskas, kas nebereikalinga, meta į vandenį arba tiesiog, kur pakliuvo, todėl jūra išmeta daugybę šiukšlių į krantą, o valyti paplūdimius indoneziečiai nelabai linkę. Tačiau kaip ir visur, vieni labiau stengiasi palaikyti švarą, kiti mažiau.
Indonezietiška virtuvė (gado gado, sate, nasi goren ir kiti patiekalai.) tokio įspūdžio kaip tailandietiška nepaliko, tačiau čia pamėgom sojų padažą, be kurio neapsieidavo praktiškai nė vieni pietūs. Sojos padažai yra dviejų rūšių: tradicinis sūrus bei saldus ir tirštas, vadinamas „kečup manis“. Abiejų padažų mišiniu pagardinti ryžiai tapo mūsų mėgstamu garnyru. Bulvių nepasiilgom visai:). Aš labai pamėgau žemės riešutų padažą. O rambutanai tapo mūsų abiejų mėgstamiausi vaisiai po mango, kurių Indonezijoje neteko matyti ir ragauti. Bet turbūt labiausiai prisiminsime pusryčius Indonezijoje – praktiškai tris savaites dieną pradėdavom lietiniu su bananais ir kavos puodeliu su saldžiu tirštintu pienu. Kava, beje Indonezijoje labai skani. Vėliau blynai tapo įprastu, savaime suprantamu dalyku per pusryčius, prie jų pripratom:).
Visoje Azijoje labai populiarus reiškinys – baltaodis vyras ir azijietė moteris. Tačiau Indonezijoje nustebino atvirkštinis variantas – jaunas indonezietis ir dažniausiai vyresnio amžiaus baltaodė moteris.
Trumpai tariant, Indonezijoje mums netgi labai patiko, likom maloniai nustebinti.
2010 m. gegužės 4 d., antradienis
Išvados apie Bali salą.
Bali saloje praleidom 8 dienas. Motoroleriu išvažinėjom pietinę, centrinę bei šiaurinę salos dalis, kuriose susikoncentravę pagrindinės šventyklos bei kiti lankomiausi miesteliai ir objektai.
Šiaurinė dalis kur kas ramesnė, mažiau turistų, kainos mažesnės, eismas mažesnis ir gamta kur kas gražesnė – kalnai, ryžių laukai, terasos...Pietinė dalis, Kutos, Legiano ir kiti kurortai, skirti mėgstantiems šurmulį, ištisines gatves restoranų, turgelių, masažo salonų. Bali kurortuose paplūdimiai yra visuomeniniai, viešbučiai neturi uždarų paplūdimių (bent jau mes nematėm), smėlis tamsus, žmonių daug, todėl, mums sunku suprasti, kad žmones čia atvažiuoja atostogauti, pailsėti prie jūros.
Bali salos žavesį mes pamatėm tik važinėdami po salą: kalnus, neturistinius kaimelius, kerinčius išskirtine tik Bali salai būdinga architektūra, tradicijomis, atsiskleidžiančiomis vietinių aprangoje, gyvenimo būde, šventėse. Toliau nuo turistinių zonų jaučiama ypatinga atmosfera. Prieš akis dar ir dabar iškyla miestelių, kuriuose žmonės gyvena tarsi šventyklose, vaizdai. Bali sala tvarkinga, palyginus švari, bambukinių lūšnelių, tokių kaip matėm Kambodžoje ar Filipinuose, čia praktiškai nematėm, galbūt vieną kitą.
Keliai saloje gana geri, jei neeksperimentuoji nežinomais keliais:). Kelio ženklų pagrindiniuose keliuose netrūksta, tačiau vietinės reikšmės keliai neinformatyvūs. Kartais būdavo sunku susigaudyti, tačiau žmonės paslaugūs, todėl didelių problemų neturėjom. Eismas didžiausias aplink salos sostinę Denpasarą – važiuojant pro jį teko apsišarvuoti kantrybe. Čia negeriausia vieta mokytis važiuoti motoroleriu – čia reikia jaustis drąsiai laikant jo vairą.
Trumpai tariant, Bali saloje mums paliko įspūdį gamta, architektūra, baliečių tradicijos. Tuo ši sala labiausiai išsiskirianti iš visų kitų.
Šiaurinė dalis kur kas ramesnė, mažiau turistų, kainos mažesnės, eismas mažesnis ir gamta kur kas gražesnė – kalnai, ryžių laukai, terasos...Pietinė dalis, Kutos, Legiano ir kiti kurortai, skirti mėgstantiems šurmulį, ištisines gatves restoranų, turgelių, masažo salonų. Bali kurortuose paplūdimiai yra visuomeniniai, viešbučiai neturi uždarų paplūdimių (bent jau mes nematėm), smėlis tamsus, žmonių daug, todėl, mums sunku suprasti, kad žmones čia atvažiuoja atostogauti, pailsėti prie jūros.
Bali salos žavesį mes pamatėm tik važinėdami po salą: kalnus, neturistinius kaimelius, kerinčius išskirtine tik Bali salai būdinga architektūra, tradicijomis, atsiskleidžiančiomis vietinių aprangoje, gyvenimo būde, šventėse. Toliau nuo turistinių zonų jaučiama ypatinga atmosfera. Prieš akis dar ir dabar iškyla miestelių, kuriuose žmonės gyvena tarsi šventyklose, vaizdai. Bali sala tvarkinga, palyginus švari, bambukinių lūšnelių, tokių kaip matėm Kambodžoje ar Filipinuose, čia praktiškai nematėm, galbūt vieną kitą.
Keliai saloje gana geri, jei neeksperimentuoji nežinomais keliais:). Kelio ženklų pagrindiniuose keliuose netrūksta, tačiau vietinės reikšmės keliai neinformatyvūs. Kartais būdavo sunku susigaudyti, tačiau žmonės paslaugūs, todėl didelių problemų neturėjom. Eismas didžiausias aplink salos sostinę Denpasarą – važiuojant pro jį teko apsišarvuoti kantrybe. Čia negeriausia vieta mokytis važiuoti motoroleriu – čia reikia jaustis drąsiai laikant jo vairą.
Trumpai tariant, Bali saloje mums paliko įspūdį gamta, architektūra, baliečių tradicijos. Tuo ši sala labiausiai išsiskirianti iš visų kitų.
2010 m. gegužės 3 d., pirmadienis
99 diena (2010-05-03). Bali sala, Kuta Indonezijoje – Kuala Lampūras Malaizijoje.
Rytą planavom pradėti maudynėmis Kutos kurorte. Neįtikėtina, bet savaitę praleidę Bali saloje, nė karto nesimaudėme jūroje! Norėjom šįryt išbandyt grumtynes su didžiulėmis bangomis, tačiau diena prasidėjo lietumi. Nelemta buvo mums tai išbandyt, bet dėl to nesigraužiam. Mūsų nuomone, tai ne tas paplūdimys ir jūra, dėl kurios reiktų važiuoti į Aziją.
Sėkmingai po 3 valandų skrydžio iš Bali atvykom į Kuala Lampūrą. Tai jau trečiasis kartas, kai lankomės Malaizijos sotinėj. Kadangi nuo aerouosto iki miesto centrinės dalies yra apie 75 km, tad kol pasiekėme viešbutį (šįkart atsisakėm taksi paslaugų, o išbandėm naujai atidarytą greitojo traukinio liniją iki centrinės stoties, kur netoli ir apsistojom), sutemo, pasijautėm pavargę, be to, lijo, todėl nebebuvo noro ir jėgų kažkur bastytis. Ryt turėsim tam visą dieną.
Sėkmingai po 3 valandų skrydžio iš Bali atvykom į Kuala Lampūrą. Tai jau trečiasis kartas, kai lankomės Malaizijos sotinėj. Kadangi nuo aerouosto iki miesto centrinės dalies yra apie 75 km, tad kol pasiekėme viešbutį (šįkart atsisakėm taksi paslaugų, o išbandėm naujai atidarytą greitojo traukinio liniją iki centrinės stoties, kur netoli ir apsistojom), sutemo, pasijautėm pavargę, be to, lijo, todėl nebebuvo noro ir jėgų kažkur bastytis. Ryt turėsim tam visą dieną.
98 diena (2010-05-02). Bali sala, Kuta Indonezijoje. Prasidėjo ruošimasis namo.
Kaip ir planavom, išsinuomojom paskutinį kartą motorolerį, kad galėtume nulėkti iki žuvies turgaus Jimbaran miestelyje, kur gausus žuvies ir jūros gėrybių pasirinkimas.
Nusipirkom tris kilogramus šviežių krevečių – nusprendėm jų atsivalgyti nors trumpam:). Pietūs ir vakarienė buvo nepakartojami, kaip geriausiame restorane:).
Mintys jau vis dažniau sukasi apie namus, artimuosius, draugus, ruošiamės kelionei atgal. Simboliškų lauktuvių pirkimas, nebereikalingų daiktų atsikratymas....Galbūt paskutinis pasivaikščiojimas paplūdimiu, kuris vakarais Kutoje atrodo taip:
Dieną vėl vainikavom masažu, turbūt šįkart paskutiniu Azijoje.
Nusipirkom tris kilogramus šviežių krevečių – nusprendėm jų atsivalgyti nors trumpam:). Pietūs ir vakarienė buvo nepakartojami, kaip geriausiame restorane:).
Mintys jau vis dažniau sukasi apie namus, artimuosius, draugus, ruošiamės kelionei atgal. Simboliškų lauktuvių pirkimas, nebereikalingų daiktų atsikratymas....Galbūt paskutinis pasivaikščiojimas paplūdimiu, kuris vakarais Kutoje atrodo taip:
Dieną vėl vainikavom masažu, turbūt šįkart paskutiniu Azijoje.
97 dienos (2010-05-01). Labuanbajo - Bali sala, Kuta Indonezijoje. Balis – atskiras pasaulis Indonezijoje.
Dieną praleidom keliaudami: iš Kanawa salos anksti ryte išplaukėme į Labuanbajo, iš ten išskridome į atgal į Bali salą, į Kutos miestą. Apsidžiaugėm gavę paskutinį kambarį tuose pačiuose svečių namuose su virtuvėle, kuriuose gyvenom anksčiau. Jau planuojam ryt keliauti į turgų apsirūpinti jūros gėrybėmis:).
Išėjom vakare pasivaikščioti po kurortą. Gyvenimas Balyje ir kitose Indonezijos salose, tokiose kaip Lombokas, Flores, net ir Gili salose, skiriasi kaip diena ir naktis. Nuomonei apie Kutos kurortą susidaryti, tereikia tik prisiminti Palangos kurortą vidurvasarį ir veiksmą kelis kartus sustiprinti, eismą padidinti, įsivaizduoti daugiau turgaus kioskelių ir pridėti daug masažo salonų. Štai ir Balio kurortai:). Visai kitoks tempas ir gyvenimas mažiau turistų lankomose salose. Tačiau mums po ramiai kelias savaites praleistų vakarų, šitas šurmulys netrukdė. Smagu, kai dienos nuovargį darbščios rankos gali nuimti masažo salone. Tuo ir pasinaudojom prieš miegą.
Išėjom vakare pasivaikščioti po kurortą. Gyvenimas Balyje ir kitose Indonezijos salose, tokiose kaip Lombokas, Flores, net ir Gili salose, skiriasi kaip diena ir naktis. Nuomonei apie Kutos kurortą susidaryti, tereikia tik prisiminti Palangos kurortą vidurvasarį ir veiksmą kelis kartus sustiprinti, eismą padidinti, įsivaizduoti daugiau turgaus kioskelių ir pridėti daug masažo salonų. Štai ir Balio kurortai:). Visai kitoks tempas ir gyvenimas mažiau turistų lankomose salose. Tačiau mums po ramiai kelias savaites praleistų vakarų, šitas šurmulys netrukdė. Smagu, kai dienos nuovargį darbščios rankos gali nuimti masažo salone. Tuo ir pasinaudojom prieš miegą.
Išvados apie Flores aplinkines salas.
Atsimenu pirmą įspūdį atvykus į Labuanbajo miestą Flores saloje – jis buvo gana slogus, viena mintis galvoje nedavė ramybės – kodėl paskutines atostogų dienas pasirinkome praleisti čia. Po 12 dienų praleistų aplinkinėse Flores salose, galiu tik pasidžiaugti, jog beveik dvi savaitės šioje Indonezijos dalyje buvo nuostabios tiek vaizdais, įspūdžiais, tiek ramiu poilsiu. Čia reiktų važiuoti atostogoms, o ne į Bali:).
Pati Flores sala liko neištyrinėta – pritrūko laiko aplankyti spalvotuosius ežerus, keletą gyvenviečių, iki šiol puoselėjančių gilias vietos tradicijas. Kiek teko matyti iš lėktuvo, sala gana mažai apgyvendinta, didžiulius jos plotus užima kalnai, kalvos. Būtent tai suteikia jai žavesio.
Labuanbajo
Labuanbajo miestelis plečiasi, matydamas vis didėjančius turistų srautus. Galbūt ateityje jis susitvarkys ir bus visai mielas. Tačiau šiai dienai jis mums pasirodė perdaug murzinas, apsileidęs, persismelkęs žuvies kvapu. Tai tiesiog tarpinė stotelė, norint patekti į aplinkines salas.
Kanawa sala
Kanawa saloje taip pat numatomos didelės permainos. Salą 25 metams išsinuomojo nauji savininkai, italai vedę indonezietes, kurių užmojai dideli. Planuojama pastatyti apie 100 naujų namelių, apgyvendinti kitą kol kas nenaudojamą salos dalį.
Antrąkart sugrįžę į salą pastebėjom naujus pokyčius – kavinė gražinama, naujai dažoma, atvykusi dizainerė nedidelėmis detalėmis sukūrė jaukesnę aplinką. Po metų, po kelių čia turėtų būti daug kas pasikeitę, gal gražiau, bet ar tai bus maloniau, patogiau....Abejoju. Keli šimtai turistų vienoje saloje – dingęs privatumas, ramybė, skubantis personalas, neturintis laiko iškepti tavo pagautos žuvies...Visa tai, kas čia mus sužavėjo dings. Bet mums tai turbūt nebesvarbu – suspėjom visu tuo pasidžiaugti, spėjom į paskutinį traukinį.
Kasdien maitinomės šviežiomis Ovio pagautomis žuvimis ar kalmarais. Taigi žuvies trumpam atsivalgėm:). Trumpai tariant, mums čia labai patiko, o Ovis tai išvis euforijoj:).
Seraya sala
Taip jau atsitiko, kad ši sala mūsų nelabai sužavėjo. Galbūt buvo per dideli lūkesčiai. Bet iš principo nėra ten blogai: gamta graži, galimybė maudytis, nardyti, o prikibti visur visada galima. Sala tiesiog neatitiko tuo metu mūsų poreikių, todėl mes ja likom šiek tiek nusivylę. Tačiau džiaugiamės, jog turėjom kitą pasirinkimą vienas iš paskutiniųjų kelionės dienų praleisti mums malonioje aplinkoje.
Komodo, Rinca salos
Komodo nacionalinio parko salos paliko didelį įspūdį. Nėra ką bepridurti – mus pakerėjo gamta ir gyvūnija (varanai, manta rajos ir kiti vandens gyvūnai).
Pati Flores sala liko neištyrinėta – pritrūko laiko aplankyti spalvotuosius ežerus, keletą gyvenviečių, iki šiol puoselėjančių gilias vietos tradicijas. Kiek teko matyti iš lėktuvo, sala gana mažai apgyvendinta, didžiulius jos plotus užima kalnai, kalvos. Būtent tai suteikia jai žavesio.
Labuanbajo
Labuanbajo miestelis plečiasi, matydamas vis didėjančius turistų srautus. Galbūt ateityje jis susitvarkys ir bus visai mielas. Tačiau šiai dienai jis mums pasirodė perdaug murzinas, apsileidęs, persismelkęs žuvies kvapu. Tai tiesiog tarpinė stotelė, norint patekti į aplinkines salas.
Kanawa sala
Kanawa saloje taip pat numatomos didelės permainos. Salą 25 metams išsinuomojo nauji savininkai, italai vedę indonezietes, kurių užmojai dideli. Planuojama pastatyti apie 100 naujų namelių, apgyvendinti kitą kol kas nenaudojamą salos dalį.
Antrąkart sugrįžę į salą pastebėjom naujus pokyčius – kavinė gražinama, naujai dažoma, atvykusi dizainerė nedidelėmis detalėmis sukūrė jaukesnę aplinką. Po metų, po kelių čia turėtų būti daug kas pasikeitę, gal gražiau, bet ar tai bus maloniau, patogiau....Abejoju. Keli šimtai turistų vienoje saloje – dingęs privatumas, ramybė, skubantis personalas, neturintis laiko iškepti tavo pagautos žuvies...Visa tai, kas čia mus sužavėjo dings. Bet mums tai turbūt nebesvarbu – suspėjom visu tuo pasidžiaugti, spėjom į paskutinį traukinį.
Kasdien maitinomės šviežiomis Ovio pagautomis žuvimis ar kalmarais. Taigi žuvies trumpam atsivalgėm:). Trumpai tariant, mums čia labai patiko, o Ovis tai išvis euforijoj:).
Seraya sala
Taip jau atsitiko, kad ši sala mūsų nelabai sužavėjo. Galbūt buvo per dideli lūkesčiai. Bet iš principo nėra ten blogai: gamta graži, galimybė maudytis, nardyti, o prikibti visur visada galima. Sala tiesiog neatitiko tuo metu mūsų poreikių, todėl mes ja likom šiek tiek nusivylę. Tačiau džiaugiamės, jog turėjom kitą pasirinkimą vienas iš paskutiniųjų kelionės dienų praleisti mums malonioje aplinkoje.
Komodo, Rinca salos
Komodo nacionalinio parko salos paliko didelį įspūdį. Nėra ką bepridurti – mus pakerėjo gamta ir gyvūnija (varanai, manta rajos ir kiti vandens gyvūnai).
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
