6 diena (2010-01-30). Langkawi sala. Motoroleriai – jėga!

Langkawi saloje naktinis gyvenimas verda – naktinių klubų neradom, bet žmonės sėdi kavinėse, baruose ant jūros kranto ar tiesiog vakarą leidžia paplūdimyje. Yra keletas vietelių, kur groja gyva muzika, tad visai smagu pasėdėt ant smėlio, paklausyt, pagurkšnoti alaus. Ypač daug žmonių susirenka į paplūdimį pažiūrėti saulėlydžio, čia saulė nusileidžia apie 20 val.

Bevaikštinėdami naktiniu paplūdimiu atradom štai kokį gyvį, bet negyvą – rają.

Šiąnakt neįkando nė vienas uodas – mano taktika pasiteisino:).
Ryte persikraustę į kitą vietą, patraukėm ieškoti motorolerio. Jau galvojom, kad nepavyks išbandyti šios transporto priemonės – pasirodo, nuomos punkte vietiniams netiko mūsų vairuotojų teisės, nes ten neįrašyta, kad gali vairuoti motociklą. Prancūzų teisės irgi netiko:). Kitam nuomos punkte, praktiškai net nežiūrėjo į teises, be problemų pasiėmėm patį galingiausią motorolerį (150 kub.cm). Paprasto motorolerio nuomos kaina apie 20 LTL/dienai, mūsiškis kainavo dvigubai brangiau, bet ir lėkė greičiau ir dviems ant jo žymiai patogiau.

Iš pradžių, kokius 20 km, buvo baisu, visa susikausčius sėdėjau ant galinės sėdynės, rankos drėko, o paskui pripratau, pradėjau važiuodama gaudyti kadrą:). Štai karvės vaikščioja po pliažą:).

Vairavimo ypatumas čia toks, kad eismas vyksta priešinga puse nei pas mus. Iš pradžių buvo sunku priprast, kai reikėdavo pereiti gatvę, bet po truputį imam priprasti.
Motorolerių „kaifas“ tas, kad per patį karštį tu leki, o tave maloniai vėsina šiltas oro srautas, jei gazą daugiau paspaudi, tai net pritrūksta oro įkvėpt. Tik būtina išsitepti apsauginiu kremu nuo saulės (50 SPF mums labai padėjo, praktiškai visai neįdegėm) arba kaip kai kurie vietiniai apsimauna atvirkščiai plonas striukes, taip apsaugomos rankos nuo nudegimų.
Langkawi saloje labai paprasta keliauti: kelias eina aplink salą, yra tik keletas nusukimų, daug kelio ženklų, tad pasiklysti sunku. Benzinas čia juokingai pigus – 1,50 LTL/l. Šiandien apvažiavome pusę salos, apie 100 km, nesunaudojom nei 5 litrų. O važiavome ir serpantinais, ir lygiu keliu Ovis paspausdavo greičio pėdalą, buvo įsibėgėjęs iki 100 km/h. Greitai jis tą “žaisliuką“ įsimylėjo:).
Labiausiai norėjom išbandyti vieną iš didžiausių atrakcijų šioje saloje, t.y. pasivažinėjimą kabinose „Cable Car“, kurios įrengtos ore, Gunung Machincang kalnuose.

Gana greitai užkelia į viršų, yra dvi stotelės – apžvalgos aikštelės, iš kurių atsiveria Langawi salyno ir Andamanų jūros panorama. Tiesiog nepakartojama!

Dar viena atrakcija – kabantis tiltas, pastatytas 2004 m. Tai pribloškiantis plieniniais lynais prilaikomas statinys, kurio visa platforma remiasi tik į vieną vienintelę palyginti ploną 87 metrų aukščio atramą. Svoris paskirstytas papildomiems aštuoniems apkrovą subalansuojantiems lynams, pritvirtintiems prie atramos viršūnės. Tiltas yra 687 metrų aukštyje virš jūros lygio. Vaikščiojant jis truputį drebėjo:).

Paskui važinėjomės, kur kelias vedė:). Turbūt netinkamu momentu sustojom aikštelėj pailsėti. Štai ką išvydom:).

Ne vieną beždžionę, driežą matėm šalikely. Užsukom į privačią golfo aikštyno zoną, kur įvažiuoti draudžiama.

Palmės su kokosais auga tiesiog paplūdimiuose.

 

 

Labai džiagiamės šia diena, nes drybsoti paplūdimy Oviui – kančia, o man dar nesinori, ypač kai saulė tokia kaitri. Ryt planuojam aplankyti kitą salos dalį.
Mintis važinėti Vilniuje su motoroleriu kilo po nuvažiuotų 20 km, gaila, kad pas mus oro sąlygos tam nelabai nepalankios.
P.S. Žr. nuotraukų katalogą "Langkawi sala Nr.2".