11 diena (2010-02-04). Langkawi sala – Lipe sala. Atvykom į Tailando rojų!

Atsisveikinę su Langkawi sala ir trumpam su Malaizija, patraukėm į Tailandą. Iš uosto su greituoju laivu (speed boat) greitai, per valandą, tiesiog atlėkėm į Lipe salą. Buvo gana ekstremalu – greitis didelis ir kaskart laivas pašokdavo šiek tiek į orą, o po to atsitrenkdavo į vandenį kaip į betoną. Mėgstantiems greitai susirgti jūros liga, manau, didelių pastatngų nereikėtų:).

Sustojom netoli salos kranto, persėdom iš stotelės į pagrindinį salos transportą, medinius motorinius laivukus, kurie mus nuplukdė į ant kranto esančią Tailando muitinę (medinę trobelę). Netgi muitinėj jau įsitikinom posakio „Tailandas – šypsenų šalis“ teisingumu. Iškart pajutom čia kitokią aurą, mus pasitiko su šypsenom, gal kažkiek veikia ir pačių įsitikinimai, saviįtaiga.
Lipe saloje planuojam pabūti apie savaitę, trim nakvynėm apsistojom „Varin Resort“ vadinamame „longhouse“ namuke, t.y. toks ilgas kaip vagonas namas, suskirstytas į atskirus kambarius, su atskirais įėjimais.

Kainos mums čia jau pradeda patikti, už nakvynę tokiam kambary, be kondicionieriaus, bet su geru ventiliatoriumi, su tualetu be durų ir klozetu be bakelio (vandenį iš atskiro puodo reikia nupilti, čia taip visoje saloje), sumokėjom 40 LTL. Čia, kiek žiūrėjom, turbūt vienas iš pigiausių variantų saloje.

Koh Lipe - viena iš 50 salų, esančių Andamano jūroje (Indijos vandenyne), priklausanti Tarutao jūrų nacionaliniam parkui, nutolusi 50 km nuo žemyno. Pavadinimas "Koh Lipe" reiškia “popierinė sala” išvertus iš vietinės Chao Ley kalbos. Sala nedidukė, ją apeiti galima per dvi valandas. Čia nėra automobilių, o motorolerių kiekis – ribotas, t.y. jais važinėja vietiniai gyventojai. Pagrindiniai vietos gyventojai vadinami Chao Ley panašūs į čigonus, pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis yra iš žvejybos ir turizmo.
Saloje yra trys paplūdimiai: Pattaya, Sunlight, Sunset. Mes apsistojom labiausiai „išturbintam“ Pattaya beach. Nors paplūdimys pilnas turistų ir jūros pakarantėj praktiškai nėra kur maudytis, nes pilna laivų, tačiau čia strategiškai labai patogu: šalia yra pagrindinė gatvė „Walking Street“ kaip pas mus Basanavičiaus gatvė Palangoj, kurioje išsidėsčiusios visos kavinukės, parduotuvėlės, čia gyvenimas verda, ypač gražu sutemus, o dieną visai netoli nueit į ramesnį paplūdimį. Saloje galima rasti nuošalių vietelių, tik nevisur lengva pakliūti – didžiąją salos dalį užima miškai.
Prieš gerokus 5 metus, Lipe buvo viena iš tų vietų, kur buvo galima pabėgti nuo turistų masės ir tiesiog džiaugtis gamtos sukurtu grožiu. Šiandien apie šį rojų jau daug kas žino – tai ir įtakojo salos plėtimąsi, vietos gyventojai tampa tikrais verslininkais. Saloje labai daug skandinavų, rusų, amerikiečių ir kt. Azijos šalių gyventojų.
Pagrindinės atrakcijos saloje – nardymas (giluminis ir paviršinis), įvairūs turai laiveliais po aplinkines salas.
Tik nusimetę kuprines nuo pečių nulėkėm tailandietiškų pusryčių. Sutiktas amerikietis įkalbėjo mus paragauti tailandietiško „curry“ tiesiog gatvėje. T.y. ryžiai užpilti įvairiu aštriu padažu su vištienos, jautienos ar kt. gabaliukais.

Pardavėja mus perspėjo, kad labai aštru, bet nesitikėjom, kad taip aštru:). Įveikėm tik pusę porcijos.
Paragvom šalto kokoso sulčių – visai kitas skonis nei prieš tai ragauto šilto. Skanus desertas.
Užkandę tiesiu taikiniu nulėkėm pasidaryti taip ilgai laukto tailandietiško masažo. Valandos trukmės pėdų masažas kainuoja apie 20 LTL. Mūsų procedūros užtruko apie dvi valandas, per kurias jautėmės tikri karaliai:). Masažų seriją pradėjom nuo pėdų masažo. Likom maloniai nustebinti, kai išmasažavo ir pėdas, ir blauzdas, ir rankas, ir nugarą bei galvą. Galiausiai pavaišino arbata.

Oviui dar atliko pėdų „apipjaustymo“ procedūrą su nugaros masažo elementais. Dar labiau pasijutom mylimi, kai viena iš masažuotojų pasisiūlė mums nupirkti šviežiai iškeptų tajų pyragaičių „Thai panckake“. Labai skanūs, bet rieboki:). Tad masažas mums paliko gerus potyrius. Reikės pabandyti nueiti į kitą saloną, kad būtų galima palyginti:).
Pažinčiai su sala išėjom pasivaikščioti ir pasiieškoti nakvynės kitoms dienoms. Vaikštant pakrante nuostabūs vaizdai: aplinkui nemažai kitų, dar mažesnių negyvenamų salų, vanduo žydras žydras (Langkawi toks nebuvo), pakrantė nusėta įvairiausio tipo namukais, palmėmis, smėlis dar baltesnis nei Langkawi. Rojus akims ir sielai!

 

  

 

Aišku, salos gilumoje gali pamatyti visko: vietinių trobesių, šiukšlynų ir pan. Bevaikštinėdami išgirdom lietuviškus garsus. Taip susipažinom su šešių lietuvaičių iš Vilniaus kompanija, tris savaites keliaujančia po Tailandą. Apsikeitėm įspūdžiais, patarimais. Pasak jų, Lipe sala jiems turbūt labiausiai patikusi vieta, lankyta Tailande. Taigi, stengiamės mėgautis tuo, ką turime šiandien ir netapti abejingais tam grožiui.
Vakare pagaliau paragavau taip ilgai lauktos tailandietiškos sriubos su kokosų pienu.

Man tas saldumas ir savotiškas kokosų skonis patinka, svarbausia, kad nebūtų aštru. Kol kas dar kavinėse pirmiausia bandom išsiaiškinti patiekalus „not spicy“ arba „low spicy“ ir iš kelių likusių išsirinkti patiekalą.
Pirmoji naktis mūsų „ilgajame vagone“ nebuvo rami – sienos tarp kambarių turbūt iš kokio kartono – girdisi kiekvienas kostelėjimas, pirstelėjimas:), kaimynų italų serenados duše:). Bet šiaip nieko, pasirodo, tik su ventiliatoriumi, be kondicionieriaus, išgyventi galima.
Tiesa, prieš miegą dar turėjom iš savo namuko išprašyti nekviestą svečią.