42 - 44 diena (2010-03-07-09). Sihanoukville. Šiukšlių krūvos Kambodžoje, šiukšlės ir kurorte!

Iš 10 valandų autobuse pakeliui į Sihanoukville 8 pramiegojau, Oviui nelabai tai sekas daryt, važiuojant automobiliu, autobusu, ar skrendant lėktuvu.
Į kurortą atvykom 6 valandą ryto. Iškart užpuolė būrys “tuk-tuko” vairuotojų. Tik problema ta, kad mes nežinojom, kur važiuoti. Tiksliau žinojom, kad norime plaukti į salą, bet dar ankstyvas rytas ir miestas tik bunda. “Tuk-tuko” vairuotojas mus nuvežė į uostą. Pakeliui jau išaušus stebėjomės Kambodžos kurortu. Visai panašiai kaip sostinėj ar šalies kaimuose: šiukšlės, trobelės, nenušienautos, krūmais apaugusios pievos palei jūrą ir pan…Atvirai sakant, tikėjomės, kad bent kurorte bus tvarka ir švara. Deja…

Taigi, uoste mūsų nesutiko nuvežti į salą, nes dėl dviejų žmonių laivas neplaukė. Kitoje vietoje paprašė 100 $ už nugabenimą į mūsų norimą vietą. Na ir plėšikavimas! Galiausiai nutarėm vykti į agentūrą, kuri plukdo į salą ir parūpina nakvynę (buvom pasiskaitę “Lonely Planet). Mums atvykus, durys buvo užvertos. Supratę, kad ne taip paprasta patekti į salą, reiškias, taip pat sudėtinga gali būti grįžti iš jos, sudvejojom. Rizikuoti dėl turimų dviejų laisvų dienų nematėm prasmės, todėl įsikūrėm namuke prie jūros Shikanoukville kurorto Serendipity paplūdimyje.
Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė puiku: baltas smėlis, jūra, graži akmenuota pakrantė...

Vėlgi vaizdą subjaurojo šiukšlės bei nuo ryto iki vakaro, kada užsidarai savam namuke, nuolatos zujantys prekiautojai. Panardęs šalia kranto, Ovis grįžo pašiurpęs nuo matyto povandeninio vaizdo: dugnas nusėtas polietileninias maišeliais, statybinėmis atliekomis, plastikiniais buteliais, skardinėmis....Daugiau jis nekėlė kojos į vandenį. Kiek pastebėjom, vaikai dar surenka skardines, už kurias turbūt mokami pinigėliai, o plastikinių buteliukų ji nerenka.
Kambodžoje ne tik ramiai nepagulėsi paplūdimyje, bet ir nepapusryčiausi ar nepavakarieniausi: savo prekes siūlo vaisių, akinių pardavėjai, elgetaujantys žmonės prašo išmaldos, kada tu skaniai pusryčiauji.

Ypatingai daug „grožio specialisčių“, kurios gali čia pat paplūdimyje už 3 $ padaryti masažą (kiek teko matyti, ne masažas, o lengvas paglostymas), nudepiliuoti kojas, padaryti pedikiūrą ar manikiūrą. Šioms procedūroms reikalingi įrankiai ir medžiagos telpa į mažytį krepšelį. Dauguma jų sunkiai supranta atsakymą „No“ – vistiek apžiūri tavo kojas, ar jos tikrai švariai nudepiliuotos, patikrina kojų nagus, bando prisilietimais suvilioti masažui. Teko stebėti, kaip laukdama klientų, „grožio specialistė“ pati sau pasidailino manikiūrą, po to tais pačiais nedezinfekuotais įrankiais darė kitam pedikiūrą. Galbūt sūrus jūros vanduo atlieka dezinfekuojančią funkciją, nes jos jį naudoja šioms procedūroms:). Kadangi Kambodžoje nuo karo laikų gausu užsilikusių minų, tad nemažai išmaldos prašančių žmonių yra be vienos ar abiejų rankų, vienos ar abiejų kojų. Gaila, duodi keletą pinigėlių, kitą dieną jis vėl tavęs to paties prašo...
Įvaizdis apie Kambodžą susiformavo slogus, bet yra tikrai labai malonių žmonių. Aptarnaujantis personalas dažnausiai paslaugus, besišypsantis. Tik iš prekiautojų jauti spaudimą, nepasitenkinimą.
Net keista, kaip ypač jaunimas gerai kalba angliškai.
Vakarais kavinėse išnešmos kėdės ir stalai ant smėlio, ant griliaus kepama mėsa, jūros gėrybės. Tiesa, pastarųjų visai negausu: krevetės nedidelės, žuvies pasirinkimas visai nedidelis, omarų nematėm, tik kalmarų prigaudo nemažai. Štai tokios dvi porcijos kalmarų su buteliu vyno kainavo 37 LTL.

Maistas čia skanus ir palyginus su Tailandu, visai neaštrus. Net tie patys tailandietiški patiekalai ruošiami švelnūs. Kai kurios kavinės, norėdamos pritraukti kuo daugiau klientų, vakarais siūlo mažą pilstomo alaus bokalą po 0,5 $, dieną po 1 $:).
Kambodžoje labai daug amerikiečių, nors teko sutikt ir kaimynų lenkų. Karts nuo karto pabendraujam su vietiniais ar užsieniečiais - geriausias būdas lavinti anglų kalbos žinias. Pamėgom vieną kavinę paplūdimyje, ten vakarieniaujam. Pamačiusi mano kompiuterį, padavėja negalėjo atitraukti nuo jo akių. Įsišnekėjom, labai nustebom, sužinoję, kad jai 21 metai. Daugiausiai 15 būtume davę. Apskritai Azijoj merginos atrodo labai jaunos, ne kaip pas mus trylikametės panašios į dvidešimtmetes. Tam matyt įtakos turi klimatas, šviežias maistas ir paprastas požiūris į gyvenimą.