45 diena (2010-03-10). Sihanoukville – Phnompenis – Kuala Lampuras. Džiaugiamės sugrįžę į civilizuotą kraštą – be šiukšlių, be perdėm įkyrių žmonių.

Ankstyvą rytą sėdom į autobusą ir 4 valandas dardėjom iki sostinės, vėlgi stebėdami kambodžietiško kaimo subtilybes. Tiesa, vakar sutikom merginą, grįžusią iš Kambodžos salos, į kurią mes norėjom plaukti. Su geriausiais atsiliepimais pasakojo, kaip ten gera – baltas smėlis, praktiškai nėra žmonių, namukuose nei kondicionieriaus, nei ventiliatoriaus (gal tiesiog tik reikia priprasti miegoti tvankiuose kambariuose be gryno vėsaus oro, gal mes iš tikrųjų perdaug „išpindėję“:)). Nieko, rasim geresnių salų nei Kambodžoje, nelabai tikim, kad ji dar galėtų mus nustebinti iš gerosios pusės.
Taigi vėl autobuse, stebėdama verdantį šalies gyvenimą, pridariau nemažai nuotraukų. Kai kurios nelabai geros kokybės, nes bandžiau fotoaparato dar neatrastas galimybes:).
Šiukšlių kalnai nuotraukose patys kalba už save, todėl man skaudžios temos nebeplėtosiu.
Tiesa, prisiminiau, kaip vienam turguj matėm pardavinėjamą išdirbtą krokodilo odą su galva ir galūnėmis. Deja, fotoaparato neturėjau šalia. Pradinė kaina tokio dirbinio 800 $ - porą šimtų gal ir būtų galima nusiderėt.
Be to, kaip ir Tailande, taip ir Kambodžoje daugelis vaikinų, vyrų nešioja ilgus rankų nagus. Patikėkit, ne viena moteris norėtų tokių ilgų natūralių nagų:). Kai kurie pasilikę vieną ar kelis ilgus nagus (čia gal kad lengviau pasikasyti būtų:)), kiti ir visus 10 ilgus smailiai nudildintus nagus. Kas tai – mada ar priežiūros stoka? Kol kas neišsiaiškinau:).
Prieš paliekant Kambodžą, spėjau paragauti seniai jau trokštamų varlių šlaunelių:).

Atvirai pasakius, nieko ypatingo: sausoka mėsa, gal netinkamas paruošimas, jokio specifinio skonio, tarsi valgytumei vištieną. Tokia porcija kainavo beveik 9 $.
Pietaudami dar labiau pasipiktinome Kambodžos gatvės vaikais. Iš vieno berniuko „Lonely Planet“ knygą apie Filipinus vietoj prašytų 10 $, nusipirkom už 4 $ ir dar atidavėm knygą apie Kambodžą. Reikėjo matyti jo graudų veidą ir pyktį akyse – mat sandoris jam nelabai vykęs. Su sava kompanija nesitraukė nuo mūsų, kol mes nepavalgėm. Pasiprašė duoti ir jiems pavalgyti, tai atidaviau visas bulvytes fri. Bet ne, jiems bulvės per prastai (kai tuo tarpu amerikonai be jų negali gyventi:)), jie pradėjo prašyti varlių šlaunelių. Aš pati jas pirmąkart ragauju, be to, teko vyrą gana ilgai įtikinti, kad jos vertos 9 $, už kuriuos mes dviese galėtume sočiai pavalgyti! Kulminacija buvo, kai mažieji akiplėšos pasiprašę mūsų vandens (atidavėm buteliuką su šiek tiek vandens), o jie jį tiesiog išpylė ant gatvės. Trūksta žodžių…
Tokie poelgiai dar labiau formuoja neigiamą nuomonę apie šalį. Kaip ir 25 $ mokestis žmogui už tai, kad jis palieka šalį. Nepaisant to, kad ir patys nebenorėjome Kambodžoje užsibūti, dar turėjome sumokėti jai 50 $ už pamatytus šiukšlynus, patirtą nuolatinę kovą su įkyriaisias prekiautojais…Įdomu, kiek “Lexusų” už tą rinkliavą galima nupirkti!?
Leidžiantis į Kualą Lampurą supranti, kad grįžti normalią, civilizuotą šalį: nėra nė vieno tuščio žemės ploto – kiekvienas laisvas žemės lopinėlis apsodintas palmėmis, sodrios spalvos, vešlios aumenija. Tikrai gera čia sugrįžti.