Iš Cebu miesto su greituoju keltu reikėjo persikelti į Bohol salą, į Tagbilarano uostą. Uoste ir pamatėm, kad filipiniečiai kaip ir daugelis tų kraštų žmonės niekur neskuba. Keltas turėjo išplaukti 9 valandą, tačiau tik tada pradėjo pardavinėti bilietus. Nusipirkęs bilietą turi dar kitoje kasoje susimokėti mokestį už neaišku ką, praeiti kontrolės punktą kaip aerouostuose ir tik tada gali sėsti į laivą. Taigi laivas išplaukė 40 minučių vėliau:). Organizuotumo didelis trūkumas:). Apskritai, nors dar tik antra diena Filipinuose, bet jau pastebėjom, kad čia labai populiarūs mokesčiai už bet ką ir neaišku už ką – ant kiekvieno kampo renkamos rinkliavos, gerai nors, kad sumos nedidelės.
Nusipirkom kelto bilietą pirmąją klase – sėdėti buvo erdviau ir patogiau nei lėktuve. Po 1,45 h trukmės plaukimo pakliuvom į Bohol salą. Šią salą pasirinkom dėl kelių lankytinų objektų (apie tai vėliau:)). Apskritai sala yra labai lankoma turistų, joje vien vietinių gyvena apie 1,23 milijonų gyventojų. Jos grožis mane netikėtai nustebino - tai, ką mačiau važiuodama į nakvynės vietą, privertė mane patikėti matytais vaizdais iš atvirukų ar kitų keliautojų nuotraukų. Oviui kol kas labiau rūpėjo, kuo greičiau pasiekti lovą, nes savijauta vis blogėjo.
Iš uosto į kitą vietą, kur kursuoja „džypniai“ važiavome tokiu triračiu, vadinamu „tricycle“.
Dviems viduj labai ankšta. Vairuotojas visaip mus bandė įkalbėt su juo važiuot iki pat reikiamos vietos, tačiau apie valandą važiuoti susisukus šonais – mūsų visai nesuviliojo. Taigi persėdom į „džypnį“ ir kartu su vietiniais važiavome toliau. Maršrutiniai „džypniai“ labai pigūs: už važiavimą apie 20 km sumokėjom dviese 2,5 LTL. Man smagu buvo keliauti spalvota (net vairas violetinės spalvos, atrodė kaip žaislinis) mašina, gėrėtis salos vaizdais ir garsiai kiek tik kolonėlės išneša klausytis muzikos, kuri net nustelbė„džypnio“ birbimą:).
Toliau persėdome į laivą ir plaukėme Loboc upe.
Grožis neapsakomas: palmių plantacijos, upė apsupta iš abiejų pusių stačiais kalnais, augmenija be galo vešli ir žalia, nors dabar kovą-balandį pats karščiausias metas šalyje.
Atvykome į džiunglių rojų, pavadintą „Nuts-Huts“. Mediniai nameliai ant upės kranto, apsupti džiunglių.
Aplinkui palmės, bananai, gėlės – viską čia bandoma sukurti kuo panašiau į natūralią aplinką. Net kabo lentelė, su užrašu, jog administracija neatsako už galimybę būti sužeistam nuo nukritusio kokoso:). Bei labai prašoma nelaikyti kambariuose jokio maisto, kuris gali būti masalas žiurkėms, skruzdėlėms, driežams, iguanoms ir kitiems gyvūnams.
Apie šią stebuklingą vietą sužinojom iš kitų keliautojų. Visi Bohol salos vairuotojai ją puikiausiai žino. Išankstinių rezervacijų čia nėra, tad teko iš ryto pasiskambinti ir pranešti, kad atvyksta du lietuvaičiai. Beje, mums atvykus iškart stende pasirodė lietuviška trispalvė, t.y. ant kompakto yra perkeltos pasaulio šalių vėliavos ir kiekvieną dieną gali žinoti, kokių tautybių keliautojai svečiuojasi šitame rojuje.
Atmosfera man čia nereali, sunku aprašyti savo emocijas. Gaila, kad Ovis negali pilnai įvertinti to malonumo būti čia. Geriausia draugė jam dabar – lova.
Yra tik vienas „bet“ šitoje vietelėje – namukai yra išsidėstę palei upės krantą , o kavinė-recepcija – vidury stataus kalno. Todėl ją pasiekti įmanoma tik užlipus 120 laiptelių. Dar 150 laiptų nuo jos iki kalno viršūnės, norint pakliūti į pagrindinį salos kelią. Tad pasportuoti laiptais pirmyn – atgal tenka.
Kadangi čia atvykome dienai įpusėjus, be to, dar ir Ovis susirgo, likusią dienos dalį praleidome „Nuts-Huts“ nieko neveikdami. Visgi buvo gera vienai, kol Ovis miegojo, pasibūti su savimi ir naująja aplinka. Kavinėje čia labai miela atmosfera – guli hamake ar tai specialioje lovoje, gali skaityti, išalkus vietoje pasistiprinti ar atsigaivinti, nereikia net jūros – nuostabūs vaizdai atperka jos nebuvimą.
„Nuts-Huts“ šeimininkė – belgė, vardu Rita. Bet visas aptarnaujantis personalas – filipiniečiai. Visi labai mandagūs. Apskritai ši vietelė jau 11 metų egzistuoja.
Vakare pasidariau masažą, kuris kainavo 16 LTL už valandą – netgi porą litų pigiau nei Tailande. Labai patiko.
Kavinė čia dirba iki 21 valandos, todėl jai užsidarius visi gyventojai sulenda į savo kambarius, nes teritorija minimaliai apšviesta ir nėra daugiau ką veikti – belieka tik miegoti. Vaikščioti po džiungles naktį baugu ir pavojinga. Čia nėra nei televizorių, nei internetinio ryšio tam, kad žmonės netūnotų prie kompiuterių. Greičiausiai taip ir būtų, kad dabar sėdėčiau įnikusi į savo blogą:). Gerai, kad yra tokių vietų, kur galima pasijusti lyg tai būtumei kaime - ožkos ganosi po teritoriją, lyg tai miške – ypatingai sutemus pasigirsta džiunglių simfonija: cikados čirškia, driežai skleidžia keistą garsą ir dar galybė nepažįstamų melodijų. Įdomi patirtis.
Rytojaus planai priklausys nuo Ovio sveikatos būklės. O veikti saloje tikrai yra ką.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą