59 diena (2010-03-24). El Nido. Netikėtas iššūkis mums patiems – naktis paplūdimyje palapinėje bei dar labiau netikėtas „bučinys“.

Labai greitai ir lengvai, nepabijoję jokių nepatogumų ir vabzdžių, ypatingai smėlio muselių „Niks-Niks“, ryžomės atrakcijai - naktį praleisti palapinėje ant smėlio. Dviese būtų nejauku, bet su kompanija kodėl gi ne...
Palapinę mūsų gidas surado už 27 LTL nakčiai.
Dieną apžiūrėjom turistų lankomiausias salas, t.y. turą A, kurio pagrindiniai objektai – „Mažoji lagūna“ ir „Didžioji lagūna“. Iš tikrųjų nieko įspūdingo – įlankos, apsuptos uolų. Daug didesnį įspūdį paliko nedidelis paplūdimys, kuris, pasak mūsų gido, vertas milijono dolerių ir laukiantis pirkėjų. Paplūdimyje stovi medinė apsaugos būdelė, laksto nepiktybiniai sargai – šunys. Čia tai tikrai kažkas tokio, tik kol paplūdimys be savininko, tai ir keliauja turistų laivai vienas po kito.

Paplūdimyje yra slapta lagūna, į kurią galima patekti per nedidelę angą uolose.

Vėlgi dieną praleidome plaukiodami, nardydami, ilsėdamiesi tuščiuose paplūdimiuose. Labiausiai įstrigo viena nardymo vieta. Su Oviu nuplaukėm panardyti aplink uolas, o grįždami link laivo nardėm tarp medūzų. Kažkaip netikėtai jų per trumpą laiką labai padaugėjo, todėl nardymas tapo panašus į stebėjimą, ar aplink nėra medūzų. Likus keliems metrams iki laivo, nebebuvo galimybės nardyti tarp tų padarų – medūzos, didelės ir mažos, raudonosios ir ypač pavojingos baltosios, kažkokios medūzų atplaišos, visur buvo jos. Kaip beišmanydama stengiausi nuo jų apsisaugoti, tačiau netikėto bučinio tiesiai į lūpas nepavyko išvengti. Likus gal metrui iki laivo kažkokia medūzos atplaiša nudegino lūpą:(. Iš pradžių gal buvo daugiau panikos nei skausmo, bet paskui deginimas, perštėjimas tikrai nemalonus darėsi. Gidas iškart patepė lūpą kažkokiais naminės gamybos vaistais – man priminė skystį su citrina. Oviui irgi šiek tiek nudegino barzdą. Deginimas lūpose jautėsi praktiškai visą dieną.
Popiet atvykę į numatytą paplūdimį, įsirengėm stovyklavietę.

Kol vyrai žvejojo, mes su vietnamiete – kanadiete stebėjom pirmąjį saulėlydį Filipinuose. Niekur kitur jo negalėjom matyti, nes saulė leisdavosi į kitą pusę. O būtent į šį paplūdimį atplaukia net laivai stebėti saulės nusileidimo.

Antras laivelis atplukdė malkas laužui. Beje, aptarnaujančio personalo padaugėjo iki 4 asmenų. Taigi, kiekvienas iš mūsų turėjom tarsi po asmeninį žmogų:). Buvo atplukdytas ir stalas vakarienei. Štai mūsų padavėjas ruošia stalą vakarienei.

Jautėmėmės kaip didžiausi ponai:). Vakarą praleidom kalbėdami apie Filipinų ir Kanados bei Lietuvos skirtumus. Lyginant su Filipinais, Kanada ir Lietuva atrodo labai panašios. Mūsų filipiniečiui gidui daugelis įprastų mums dalykų atrodė labai neįpratai. Kaip ir mums, pavyzdžiui, tai, jog Filipinuose nėra skyrybų, nes kitu atveju, galima patekti į kalėjimą. Pasijautėm tarsi švęsdami Jonines – turėjom puikų laužą, deja, neilgai, kol sudegė atvežta mediena:).

Mūsų apartamentai šiąnakt buvo ypač vargani – tik palapinė, vienas miegmaišis, kad būtų minkščiau ir megztiniai vietoj pagalvių. Antklodžių visai nereikėjo, nes buvo karšta. Romas prieš miegą padėjo lengvai praleisti naktį be elementaraus komforto – minkštos lovos:). Mus aptarnaujantis personalas miegojo įsirausęs į smėlį – po atviru dangumi, be jokių pašalinių daiktų...