Sabaho valstija įsikūrusi Borneo salos šiaurės rytuose. Nuo seno ši žemė išsaugojo pavadinimą „žemė žemiau vėjų“, taip kaip ir priklauso, ji yra žemiau taifūnų zonos.
Begaliniai smėlio paplūdimiai su koralais tęsiasi pakrante net 1440 km. Sabahas išpopuliarėjo dėl to, kad čia yra aukščiausias pietryčių Azijoje Kinabalo kalnas, kurio aukštis 4095,2 m. Jis apipintas daugybės legendų. Viena iš jų byloja apie nepaguodžiamai liūdinčią kinų našlę, kurios istorija lėmė kalno pavadinimą („Kina“ – Kinija, „Balu“ – našlė).
Dauguma turistų į Kota Kinabalu, seniau vadintą „Jesselton“, į dabartinę Sabaho valstijos sostinę, atvyksta būtent dėl galimybės įkopti į kalną ir tuo pačiu apsilankyti Kinabalu nacionaliniame parke, susipažįstant su tropinių miškų augalija ir gyvūnija. Kalnas populiarus dėl to, kad nereikia būti alpinistu, norint įlipti į jo viršūnę - dėl gana plokščių nuolydžių į jį galima įkopti be specialios alpinistų įrangos, tiesiog pėsčiomis. Tiems, kurie negali pasigirti gera fizine forma (visgi bet koks kopimas reikalauja fizinių jėgų ir ištvermės), Kota Kinabalu yra tarpinis sustojimas į Sandakaną arba nardytojams į Borneo aplinkines salas. Sakoma, kad būtent čia Sipadano saloje yra geriausias nardymas pasaulyje. Kadangi mes tik paviršiumi plūduriuojam, todėl iš Kota Kinabalu išskridome į Sandakaną. Tai buvo trumpiausias, 40 minučių skrydis, per paskutinius kelis mėnesius.
Sandakanas – ta vieta, kur galima pamatyti orangutanus, beždžiones ištįsusiomis nosimis, gyvenančias tik Borneo saloje, urvus, kur paukščiai deda lizdus, naudojamus kaip delikatesą, išbandyti žygį į džiungles, tropinius miškus. Labiausiai mus vilioja susidurti akis į akį su orangutanais:).
Iš lėktuvo matėm, kad žalumos Sabahe tikrai netrūksta. Tik tikėjomės daugiau natūralesnių džiunglių, tačiau didelę salos dalį užima palmių plantacijos, iš kurių gaunamas palmių aliejus.
Apsigyvenom Sepiloko apylinkėse „Sepilok B&B“ namelyje, šalia (apie 1 km) orangutanų centro. Tokiam dideliam kambary dar negyvenom: dvigulė ir 2 dviaukštės lovos.
Kaip vienas iš lankytinų objektų siūlomas „Rainforest Discovery Centre“, t.y. pasivaikščiojimas po atogrąžų miškus, susipažįstant su jų augmenija ir, jei pasiseks, su gyvūnija. Šitas centras tik 400 metrų nuo mūsų naujųjų namų, todėl nuo jo ir pradėjom. Ypač patiko keli augalai.
Taip atrodo figa. Apskritai, pasirodo, figa ne vaisius, o specialiai adaptuota gėlė:
O čia augalas „ąsotis“ (pitcher plant), valgantis vabzdžius ir galintis išlaikyti apie 3,5 litrus vandens. Didžiausias pasaulyje toks augalas būtent randamas Borneo.
Centras sutvarkytas: padaryti geri ėjimo takeliai, tiltai, visur nuorodos, augalų aprašymai, įrengti paukščių stebėjimo bokštai (10, 16 ir daugiau metrų aukštyje).
Iš gyvūnų didžiausias matytas laimikis – juoda voverė. Stebėjom, kaip ji vikriai bėgioja šakomis.
Miške labai daug paukščių: matyt teko tik keletą jų, bet girdėti tikrai ne vieną ir ne du. Temstant prasidėjo serenados – ausiai negirdėti, skambūs garsai, o mes dar vis miške:). Keisčiausia, kad beveik prie namų ant asfaltuoto pagrindinio kelio sutikome nedidelę gyvatę – miške su šiais padarais nesusidūrėm.
Nors ekskursiją po mišką pradėjom 16 valandą, po kelių valandų grįžom šlapi: drėgmė didžiulė, todėl net ir nešviečiant saulei, visas kūnas baisiai prakaitavo.
Gana įdomus parkas, nes visa augalija, išskyrus augalų sodą, - natūrali. Čia ne zoologijos sodas, kur apsilankęs būtinai pamatysi tigrą, mešką ir pan., čia reikia žvitrumo ir sėkmės pamatyti įdomių paukščių, vabzdžių ir kt. Labai norėjom pamatyti ragasnapius, labai įdomius, didelius paukščius, bet, deja....
Ryt keliausim pas orangutanus:).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą