Kelionė motoroleriu buvo sudėtinga – praktiškai apie 80 km teko važiuoti kalnų serpantinais, maudytis kalnų lietuje, kai momentais net kelią buvo sunku įžiūrėti, buvo netgi vėsu ir su lietpalčiais. Tačiau kalnų panorama atpirko visą nepatogumą. Abiejose kelio pusėse nuostabūs žali, vešlūs kalnai, nameliai, ryžių terasos ir pan. Kadangi važiavome lietaus debesyse, tad nuotraukose spalvos niūrios.
Pakelės miesteliuose pavalgyti sunku surasti – kavinių neteko matyti ten, kur nėra lankomų objektų, trumpai tariant, neturistinėse zonose pasisotinti galima tik traškučiais ar kitais užkandžiais parduotuvėlėse. Todėl pamatę didelį restoraną su vaizdu į pagrindinį mūsų lankomą tašką, nedvejodami sustojome. Buvom be galo nustebinti: švediškas nacionalinių indonezietiškų patiekalų stalas (sriuba, pagrindiniai patiekalai, desertai, kava, arbata) tik už 20 LTL žmogui. Valgyk, kiek telpa:). Buvo labai skanu ir įdomu ragauti naujų patiekalų. Negalėjau atsistebėti žemės riešutų padažu, kurį naudojau beveik su visais patiekalais:). O štai vaizdas į Batur ugnikalnį iš kavinės.
Vėliau paaiškėjo, kad būtent toje vietoje ant kalno su nuostabia panorama į ugnikalnį, įsikūrę nemažai kitų restoranų, skirtų turistams paragauti nacionalinių patiekalų, pritaikytų jų receptoriams, t.y. paruošti neaštrūs.
Nors gražiausi vaizdai visgi iš viršaus, bet mes patraukėmė neturistiniu keliu palei Batur ugnikalnį ir jo bendravardį 8 km ilgio ežerą.
Taigi lėkėm keliu, apsuptu iš vienos pusės ugnikalnio, iš kitos pusės didžiulio ežero, už kurio Albang kalnas. Čia gyvenantys žmonės užsiima daržovių auginimu: pomidorų, kopūstų, svogūnų, įvairių žalumynų. Drėgmės ir saulės jiems netrūksta.
Norėdami pakliūti į tam tikrą punktą, nepaklausėme vietinio patarimo nevažiuoti blogos kokybės, pavojingu keliu, tad pakliuvome į ekstremalią atkarpą. Momentais kelias atrodė atsistodavo prie pat nosies – toks status, kad mūsų dviejų motoroleris neužveždavo, man tekdavo nuo jo nušokti ir pėstute užlipti.
Kartais asfaltą pakeisdavo aštrūs lavos akmenys. Mums tai buvo įdomi atrakcija, su smalsumu laukėm, kas bus toliau: ar kelias apskritai nesibaigs, gal asfaltą pakeis šlapio molio takas, ar nesibaigs benzinas, ar neužkais motorolerio variklis ir dar kiti klausimai knibždėjo galvoje. Gal šiek tiek buvo neramu, bet nenusakomai gražu – kažkokios geros emocijos aplankė, nes mes važiavome ten, kur nevažiuoja jokie turistiniai autobusai, galbūt pravažiuoja vienas kitas turistas...bet iš vietinių nuostabos ir džiaugsmo, matant mus pralekiančius, supratome, jog turistas čia – retas svečias.
Apskritai vietiniai norėdami pradėti pokalbį su mumis, jį pradeda nuo klausimo: „Iš kur tu atvykai?“. Vienus atsakymas: „iš Europos“ tenkina, nes jie įsitikinę, jog tai miestas, kiti gudresni pasitikslina, iš kur konkrečiai mes atkeliavom. Labiausiai jų žinoma Prancūzija, Ispanija ir, aišku, Rusija. Bali saloje mes tapome rusais:). Net keista, kaip pasikeičia vietinių bendravimas, kai sužino, jog esi iš Rusijos. Tada jie tau spaudžia ranką, išsišiepia, klausia tavo vardo ir pan.
Kalnuose nemažai vietų, kur galima išsimaudyti karštose, apie 35 laipsnių karščio, versmėse („Hot Springs“). Kadangi neseniai Bulgarijoje visą savaitę mirkome tose versmėse, tad šią atrakciją čia praleidom.
Išvykę ryte, namo grįžom saulei leidžiantis labai pavargę, bet labai patenkinti dienos įspūdžiais. Man tai galbūt vienas iš įsimintiniausių pasivažinėjimų motoroleriu, įskaitant ir įdomumą, ir nepaprastą gamtos grožį.
Vakare vietoj vakarienės kūnui atpalaiduoti pasirinkome masažą su natūraliu kokosų aliejumi prie viešbučio baseino ant gultų. Atsipalaidavau taip, jog kelis kartus „atsijungiau“ nuo realybės:).
Tiesa, didžiausias atradimas Bali saloje – rambutanai. Kartą juos ragavau, Ovis ne, tik kažkodėl neužfiksavau jų gero skonio. Šiandien kavinėje dar kartą jų pamėginę, pradėjom gailėtis, kad beliko tik trys savaitės jų atsivalgyti:).
Lovinos kurorte paragavom indonezietiškų vynų. Šiaurėje netgi auginamos vynuogės, iš kurių gaminami vynai. Už vietinio balto sauso vyno butelį parduotuvėje sumokėjom apie 25 LTL. Antkainiai parduotuvėlėse labai skiriasi. Vynas priminė naminį stalo vyną – nieko ypatingo. Labiau patiko pigesnis, apie 6 LTL kainuojantis, raudonas saldus vynas, primenantis likerį.
Stipresnių vietinių gėrimų dar nesiryžtam išbandyti:).
Tai ryzkites bandyt, o tai tiek ir beliko laiko jau :)) o paskui patiks..velu bus :)
AtsakytiPanaikinti