67 diena (2010-04-01). Sandakanas Borneo saloje. Akistata su orangutanais ir netikėtas makakų pasirodymas.

Naktį prabudome nuo lietaus, barbenančio į stogą. Paryčiais vis dar tebelijo taip smarkiai, kad nepatingėjau apsimiegojusi išeiti į lauką ir nufilmuoti lietaus sukeltą garsą. Manėm, kad taip ir nepavyks pamatyti rytinio orangutanų maitinimo, tačiau lietus liovėsi kaip tik laiku:).
Sepilok Orang Utan Rehabilitation Center – tai daugiau nei 4500 hektarų plotą užimantis Sepiloko miškų rezervate įsikūręs orangutanų reabilitacijos centras. Jis įkurtas 1964 metais, kai pradėjus masiškai kirsti atogrąžų miškus, sužalotiems, pasiklydusiems ir nuo motinų pasimetusiems orangutanams prireikė antrųjų namų. Tuomet centrui paskirtas ir jį supęs didžiulis neįžengiamų džiunglių plotas. Nuo to laiko čia užaugo, buvo išauklėta ir paleista į laisvę daugybė orangutanų.
Orangutanai yra maitinami nuo specialiai įrengtų platformų du kartus per dieną: 10 ir 15 valandomis. Po pusryčių pėstute apie 1 km ėjom iki centro. Likus pusvalandžiui prieš maitinimą tarsi į sceną, į maitinimo platformą atėjo vienas orangutanas. Pademonstravo savo sugebėjimus vaikščioti virve, kabėti viena ranka įsikibus į ją...

10 valandą iš medžių išlindo dar du mažesni orangutanai. Iš viso matėme tris gražuolius iš devynių šiuo metu gyvenančių centre. Vyriausias iš jų yra 1988 metų gimimo Mariko, o jauniausia 2004 metais gimusi Rony:).
Susirinko daugybė turistų pasižiūrėti rytinio maitinimo. Matyt, tos masės išsigandę, jie kaip tik 10 valandą visi trys pasislėpė, tad ilgokai prižiūrėtojų atneštas pienas ir bananai buvo niekieno neliečiami. O būrys turistų vis tebelaukė pikantiškų vaizdelių, nepaleisdami iš rankų įmantriausių fotoaparatų. Ir sulaukė: orangutanai sugrįžo, bet nebuvo labai ėdrūs, labiau nei bananai jiems patiko pienas:).

Įdomu buvo stebėti, kai pavalgę du orangutanai pradėjo bučiuotis:).
Tačiau labiausiai nustebino sutiktas makakų būrys. Ovis jau buvo išėjęs iš centro, o aš su paskutiniais turistais eidama link vartų, stebėjau miške medžiuose siaučiančias makakas. Tačiau kai pamačiau visą būrį šitų „raudonšiknių“ einančių mūsų taku džiaugiausi kaip mažas vaikas.

Iš tos laimės net nežinojau, ką daryt, ar tai jas fotografuot, ar tai filmuot...Filmuoju, tik staiga makaka eidama turėklu atsitrenkia į mano šoną ir toliau nueina, prieš pat nosį nuo vieno turėklo peršoka ant kito, virš galvos medžiuose šokinėja dar kitos. Vienu momentu jų buvo, nepameluosiu, tikrai apie trisdešimt, tačiau kažkodėl prižiūrėtojas jas išbaidė. Bet jos vėl iš visų kampų subėgo atgal. Gražiausi tai mažiukai beždžioniukai, bet jie ir baikščiausi.

Šiaip makakos buvo draugiškos, nors vienu momentu buvau išsigandusi: šalia manęs vaikščiojo didžiausia makaka, žiovaudama iššiepė savo dantis. Norėdama nufotografuoti iš priekio, pradėjau ją lenkti, o toji pradėjo urgzti. Stabtelėjau. Vėl pabandžiau aplenkti, vėl rodo dantis. Beždžionės atrodo mieli padarėliai, bet gali būti labai pavojingi. Kelionės metu girdėjau ne vieną istoriją apie beždžionių užpuolimus. Galvojau, kad mano raudona striukė ją erzina, nes kaip tik lijo, bet kažkaip pavyko ją aplenkti saugiai.

Tas pasimetimas ir nežinojimas, ką daryti pamačius tiek makakų gavos ir dėl to, kad aš labai skubėjau pas Ovį, kuris laukė autobuso. Žiūriu į laikrodį, kad jau turėtų būti atvažiavęs autobusas, bet negaliu praleisti progos pasivaikščioti su makakom:). Ovis tai nežino, kur aš užtrukau!:). Pasirodo, autobusas buvo atvažiavęs 20 minučių anksčiau nei pagal grafiką. Laukėm kito autobuso,nes planavom važiuoti į Sandakano miestą. Bet pralaukę dvi valandas, pliaupiant lietui (gerai, kad po stogu), pagalvojom: „ko mes nematę tam mieste?!“, užsimaukšlinom striukes nuo lietaus ir patraukėm namo:), prieš tai užsukę papietauti.
Likusį pusdienį praleidome pasyviai. Borneo saloje susidūrėme su problema – „Air Asia“ kompanija pakeitė jau antrą kartą skrydžio laiką, neskaitant to Filipinuose pražiopsoto skrydžio. Pirmąkart, naujas skrydžio laikas problemų nesukėlė, tačiau per Velykas planuoto skrydžio į Singapūrą laikas paankstintas. Todėl kai lėktuvas turėtų išskristi į Singapūrą, mes tik leistumėmės į Kota Kinabalu aerouostą, kur pagal mūsų susidėliotą grafiką tik po kelių valandų turėtume išskristi į Singapūrą. Problema ta, kad prisiskambinti nurodytu telefonu kompanijai neįmanoma - linija nuolat užimta, todėl teko rašyti elektroninius laiškus. Gavome atsakymą, kad jie bando išspręsti problemą ir informuos, kaip įmanoma anksčiau, tad laukiam atsakymo. Nauji bilietai kainuoja daugiau nei dvigubai brangiau nei mes pirkom. Pavyzdžiui, nuskristi 330 km, t.y. iš Kota Kinabalu į Sandakaną, mums atsiėjo 90 LTL dviems, bilietus užsisakėm lapkričio mėnesį.