86 diena (2010-04-20). Labuanbajo – Kanawa sala Indonezijoje. Tikėjomės geresnio įspūdžio.

Flores sala negarsėja balto smėlio paplūdimiais, romantiškomis salomis, todėl čia turistų ne tiek daug ir užsuka. Nebent patys smalsiausi, norintys savo akimis išvysti driežus – drakonus-varanus. Planuojame ir mes juos aplankyti, bet prieš sugrįžtant į namus, norime dar šiek tiek pasimėgauti jūra, saule, ramybe, poilsiu...Nusprendę, jog 10 dienų vienoje saloje bus per daug mums, suplanavome aplankyti dvi, turistams skirtas, salas, netoli Labuanbajo. Pirmoji iš jų – Kanawa sala.
Informacijos apie salą beveik nėra, „Lonely Planet“ radome tik tiek, jog saloje nuostabūs paplūdimiai ir puikus nardymas. Labuanbajo miestelyje yra salos atstovybė – biuras, suteikiantis visą informaciją ir suorganizuojantis nemokamą nuplaukimą ir grįžimą iš salos.
Tiesa, rytas prasidėjo labai didele liūtimi – miestelio gatvių dulkės virto purvynais, nes gatvės neasfaltuotos. Ieškodami nusipirkti patiesalą ant smėlio, netyčia atradom ir žvejybos prekių parduotuvę, pasislėpusią tarp įvairių buitinių rakandų. Praėjo valanda ir Ovis išsišiepęs iki ausų stovėjo su nauja meškere vienoje rankoje, kitoje – krūva kitų žvejybai reikalingų daikčiukų. Ne kartą girdėjau priekaištą, jog paklausęs manęs, nepasiėmė savo meškerės ir savų žvejybinių „žaisliukų“:).
Diena pasitaikė lietinga, apniurusi, todėl pirmas įspūdis, išlipus iš laivo į Kanawa salą ir susipažinus su ja bei naująja gyvenamąja vieta, buvo ne toks, kokio mes galbūt tikėjomės. Kadangi pasirinkimo nebuvo, tad apsigyvenom turbūt paprasčiausiame namely visoje kelionėje. Jame nei ventiliatoriaus, nei kondicionieriaus, tik viena lova. Elektra saloje įjungiama nuo 18 iki 23 valandos. Kambaryje neradom nė vienos rozetės – laimei, turiu protingą vyrą, kuris sukonstravo rozetę:). Gryno vandens naudojimas ribojamas – vanduo prileidžiamas į bačką , iš kurios su indeliu semdami vandenį maudomės. Tai mums ne problema – tokiu būdu teko maudytis ne kartą per paskutinius kelis mėnesius.
Salos kavinė mums priminė sovietmečio laikus:).

Maisto pasirinkimas gana skurdus: žuvis, vištiena, spageti, daržovių sriuba bei salotos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo visai neblogai, tačiau žuvies nėra, jei nepasiseka jos nušauti povandeniu šautuvu vienam iš personalo darbuotojų, vištiena tik kepta riebaluose, nes lietui lyjant negali jos iškepti ant laužo, spageti praktiškai be jokio padažiuko...Nieko...gal pavyks numesti vieną kitą kilogramą:).