Pasyvaus poilsio paįvairinimui iš Kanawa salos, užsisakę ekskursiją laivu, išvykom dviem dienom į Komodo nacionalinį parką su nakvyne laive. Apsidžiaugėm, kad laivas, kuriame gyvensim dvi dienas, gana erdvus ir patogus: laivo priekyje patiestas čiužinys patogiam poilsiui, stebėjimui aplinkos.
Taip ir pradrybsojau aš ant jo negalėdama sustoti fotografuoti nuostabios parko gamtos. Salos be galo gražios. Joms būdingas palmių savanos peizažas, kai kur želia tropiniai miškai, o kalnuose – palmių giraitės.
Valanda plaukimo nuo Kanawa salos ir mes pasiekėme pirmąjį kelionės tikslą – pasivaikščiojimą po Rinca salą susipažįstant su Komodo varanais.
Informacija apie Komodo nacionalinį parką ir varanus.
Komodo nacionalinį parką sudaro Komodo, Rinca, Padar, Gili Motang salos ir daug mažų salelių. Komodo nacionalinis parkas - viena gausiausių žuvų faunos buveinių pasaulyje: parkui priklausančiuose jūrų vandenyse gyvena apie 1000 rūšių žuvų. Jūros vandenyse aplink salyną plaukioja būriai jaukių delfinų, galima pamatyti ir banginių, nes jie migruoja pro Komodo salą, taip pat ryklių, rajų bei manta rajų. Čia daug didelių jūrinių vėžlių. Tačiau parko šeimininkas yra Komodo varanas – didžiausias pasaulyje gyvenantis driežas. Parko teritorijoje didžiulių driežų yra apie 2500. Didžiausi varanai gali būti 3 metrų ilgio ir sverti apie 90 kg.
Nors Komodo varanai saugomi visoje Indonezijoje, didžiausia jų populiacija yra nacionaliniame parke. Varanas iš tikrųjų gali būti vadinamas slibinu. Jis nespjaudo ugnimi, bet nuolat kaišioja iš nasrų ploną dvišakį liežuvį. Taip jis uodžia, nes kvapų molekulės nuo liežuvio patenka į tam tikrą organą gyvūno gomuryje, ir didysis driežas sužino, kur yra grobio. Varanai yra hanibalai – ėdantys savo rūšį, ypač ką tik išsiritusius driežiukus, patelės gali suėsti net savo kiaušinius, kurių padeda 15 – 30. Padėjusi kiaušinius varano patelė nuolat stebi juos ir saugo nuo šernų, kitų varanų, kobrų. Po 7 mėnesių išsiritę naujagimiai sulipa į medžius, tokiu būdu apsisaugodami nuo plėšrūnų (dideli varanai į medžius neįlipa). Jie minta paukščių kiaušiniais bei driežais „gekais“. Jaunasis driežas pavojingas pasidaro tada, kai paragauja kitų varanų pagauto grobio – užsikrečia jų nuodais. Įkandęs varanas paskleidžia nuodus į aukos kraują. Priešnuodžiai dar neišrasti, todėl auka po savaitės, dviejų ar mėnesio bet kuriuo atveju nudvesia. Tokiu būdu net buivolui išgyventi nėra šansų. Parke specialiai saugomi ir veisiami buivolai, elniai, ožkos ir kiti gyvūnai tam, kad varanai turėtų kuo misti. Jie ėda tik mėsą.
Įdomu tai, jog varanai mėgsta vienatvę, gyvena po vieną, bet sumedžioję grobį juo dalijasi su kitais varanais. Pasisotinęs driežas gali net 5 mėnesius išbūti be maisto.
Šie drakonai gyvena apie 50 – 60 metų. Varano patelės yra mažesnės ir jų yra mažiau nei patinų, t.y. trims patinams tenka viena patelė. O kad taip būtų žmonijos pasaulyje – turėtume labiau pasitempusią vyrų giminę:).
Susimokėję apie 50 LTL/žmogui įėjimo mokestį į parką, išvydome net šešis varanus vienoje vietoje – tiesiog gulinčius po nacionalinio parko nameliu. Jie atrodė tingūs ir visai ne tokie pavojingi kaip įsivaizdavau, galbūt nebuvo alkani:).
Mūsų gidas visąlaik stovėjo šalia su lazda rankose ir leido (arčiau ir patys neitume) prisiartinti prie šitų grobuonių ne arčiau kaip pora metrų. Pasigrožėję gulinčiais tinginiais, patraukėme į pasivaikščiojimą po Rinca salą, ieškodami kitų varanų, kurių čia gyvena šiek tiek daugiau nei tūkstantis. Pakeliui matėm ne vieno gyvūno kaukolę, juokingiausia pasirodė beždžionės.
Mūsų vedlys buvo labai kalbus, informatyvus – atsakė į visus mano užduodamus klausimus. Beje, papasakojo ir apie palmes, iš kurių vaisių gaminamas Indonezijos alkoholinis gėrimas „Arak“.
Vaikščiodami apie valandą miške sutikom dar tris varanus. Tačiau pačių didžiausių, 3 metrų ilgio, nepavyko sutikti. Iš pradžių vaikščioti po salą ieškant drakonų buvo visai nejauku – nespėjau dairytis į visas puses, atrodė, jog iš bet kurio krūmo netikėtai išlys varanas ir suleis savo nuodus. Tačiau įdomus pokalbis su gidu privertė užsimiršti apie šitas pabaisas.
Iš Rinca salos patraukėm į Komodo salą.
Informacija apie Komodo salą.
Komodo sala yra 35 km ilgio ir 15 km pločio. Be garsiojo Komodo varano dar čia galima sutikti elnių, buivolų, šernų, beždžionių, laukinių arklių. Visus stambiuosius žinduolius čia apgyvendino žmonės, o tikrieji salos šeimininkai yra varlės, gyvatės ir driežai. Čiabuvėmis galima laikyti ir Komodo žiurkes. Saloje suka lizdus per 150 paukščių rūšių. Jie čia atskrenda iš Azijos ir Australijos. Tipiškais vietiniais paukščiais laikytini karūnuotieji karveliai, erelis žuvininkas.
Komodo saloje iškrenta mažiausiai kritulių visoje Indonezijoje. Lietaus sezonas čia tęsiasi vieną mėnesį – sausį. Kitu metų laiku parke sausa ir šilta. Temperatūra gali pakilti iki 43ºC.
Vienintelė salos gyvenvietė – Komodo žvejų kaimelis, kuriame gyvena apie 1300 žmonių. Kaimiečiai verčiasi žvejyba ir augina ožkas. Tiesa, gyventi Komode nelengva: dauguma čiabuvių nesulaukia nė keturiasdešimties. Dažnai jiems reikia kovoti su priešiška aplinka: itin nuodingomis sausumos ir jūrų gyvatėmis, rykliais, tūkstančiais rūšių vabzdžių, kurie dar nesuklasifikuoti ir, žinoma, su Komodo varanu.
Plaukėme apie 3 valandas nuo Rinca salos iki nakvynės vietos, t.y. sustojom, išmetę inkarą, šalia skraidančiųjų lapių buveinės.
Pasirodo, jos sutemus skrenda ieškoti maisto. Turistus atveža su laivais pasižiūrėti jų skrydžio, nes jos visos praktiškai tuo pačiu metu triukšmingai išskrenda vakarieniauti. Įdomūs padarai.
Beje, prieš tai sustojom panardyti „Raudonajame paplūdimyje“ (Red Beach). Kelionei einant į pabaigą, vis dažniau savęs klausiam, kur labiausiai patiko, kas labiausiai patiko, kur buvo gražiausiai ir pan. Iki šios dienos į klausimą, kur buvo geriausias paviršinis nardymas („snorkling“), nežinojome atsakymo, tačiau kai panardėme „Raudonajame paplūdimyje“ abejonių ir klausimų nebeliko. Tokios gausybės įvairiausių žuvų vienoje vietoje niekur nematėm. Svarbiausia, kad jos nebaikščios – plaukiojom tarp įvairiausių spalvų ir rūšių žuvų ir jos nuo mūsų nebėgo. O kiek didelių žuvų pamatėm – plaukiojo būriais, šiek tiek atsargesnės nei mažosios, bet vistiek labai nesislapstė. Super!
Visą dieną plaukiant Ovis žvejojo. Galiausiai vakarop užkibo pirmasis laimikis – tunas.
Vakare laive prieš miegą, kol kompiuteris neišsikrovė, suorganizavom kino teatrą – prie filmo žiūrėjimo prisijungė mūsų virėjas. O žiūrėjom siaubo filmą „Pjūklas 6”:). Vis nebūdavo progos šio filmo pasižiūrėti. Dabar, kai liko tik keli filmai kompiuteryje, nebuvo iš ko rinktis:).
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)



























































Komentarų nėra:
Rašyti komentarą