Ir nepasigailėjom – vaizdai mus pakerėjo. Norimą tašką pasiekti reikėjo pervažiuoti kalnus – čia ir atsivėrė visas grožis. Kalnų šlaitai, apsodinti ryžiais, medžiais, augalais, palmių kalnuose nematyti.
Kuo aukščiau į kalnus, tuo didesni lietaus debesys kaupėsi, kol galiausiai jie pratrūko – pradėjo pliaupti kaip iš kibiro. Sustojom pirmoje pasitaikiusioje kavinėje ant kalno, nes nebematėme kelio.
Iš kavinės darbuotojų sužinojom, kad lyja čia praktiškai kasdien ir apie 14 valandą lietus nustoja. Tačiau laukti lietaus pabaigos, apie porą valandų, neturėjome kantrybės, todėl nusipirkę lietaus apsiaustus patraukėme toliau.
Už kelių šimtų metrų lietaus nė kvapo:). Privažiavome pirmąjį ežerą kalnuose Beratan (Beratan Lake), ant kurio kranto stovi Ulun Danu šventykla (Ulun Danu Temple).
Toliau grožėjomės kalnų panorama, kurių papėdėje du didžiuliai ežerai Buyan ir Tamblingan. Pakeliui stebėjom gudruoles beždžiones, prašančias išmaldos ant kelio.
Viena pasigrožėjau (Ovis patingėjo laipioti) didžiausiais Bali kriokliais Gitgit.
Tarsi botanikos sode kelias, vedantis į krioklius, kurių čia yra netgi trys šalia vienas kito. Kaip sakant: „Trys viename“.
Galiausiai privažiavome antrą pagal dydį Bali miestą po Denpasaro, Singarają, šalia kurios Lovinos kurortas. Yra du pagrindiniai miesteliai, pritaikyti turizmui – tai Anturan ir Kalibukbuk. Mes apsistojom pastarajam. Susiradom neblogą erdvų kambarį su didele vonia, balkonu, iš kurio vaizdas į baseiną. Iki jūros porą minučių kelio. Kažkaip mus jūra nelabai domina Bali saloje – Kutoje prie paplūdimio buvom nuėję tik kartą pirmąją dieną ir nė karto dar joje nesimaudėm:).
Lovinos kurorto su Kutos nėra net ką lyginti: čia šimtąkart ramiau, laisviau, smagiau, kainos normalesnės. Paplūdimys – juodo smėlio ir praktiškai jūra be bangų, todėl daugumos turistų – banglentininkų ši vieta ir nedomina. Ir gerai – pasirodo, ir Bali galima rasti ramesnę vietelę.
Pagrindinė čia ant kiekvieno kampo siūloma atrakcija – ankstyvas, 6 valandą ryto, plaukimas žiūrėti delfinų jūroje. Kadangi mes juos esame matę ne tik delfinariume, bet ir šokinėjančius atviroje jūroje visai šalia mūsų, tad ši atrakcija mūsų nesudomino.
Po intensyvios kelionės nuėjom papietauti „Lonely Planet“ išreklamuotoje kavinėje „Jasmine Kitchen“. Mus suviliojo namų gamybos ledai. Ir neapsirikome – ragavome tokius skanius tailandietiškus patiekalus, kokių turbūt pačiame Tailande neteko valgyti.
Tradicinis tailandiečių „curry“ paruoštas su riešutų padažu, kuris man baisiai patiko. Mūsų pamėgta saldžiarūgštė vištiena buvo paruošta tiesiog tobulai. O kad mane kas priimtų į virtuvę pamokėlei vienai kitai:). Deja, praleidau Tailande galimybę – ten buvo galima apsilankyti maisto gaminimo kursuose.
Kelionės motoroleriu, ypač po kalnus, labai nuvargina, tad vakare jaučiamės išsunkti, lyg būtume dirbę fizinį darbą. Ryt laukia dar viena kelionė po kalnus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą