77 diena (2010-04-11). Bali sala Indonezijoje. „Ekstrymas Nr. 1” – smalsūs kvaili lietuvaičiai turistai:).

Dieną pradėjome liūdnomis naujienomis apie Lenkijos prezidento ir kitų aukšto rango pareigūnų žūtį, apie muštynes, sprogdinimus Bankoke (laiku iš ten išvykom). Gyvenimas tęsiasi, tad mes iš Bali šiaurės Lovinos kurorto patraukėme į salos pietus, atgal į Kutą. Kelionių gide „Lonely Planet“ netyčia perskaičiau apie Munduk miestą, iš kur atsiveria nuostabūs vaizdai į ežerą, ryžių terasas, kavos plantacijas...Aišku, kad man prireikė tai pamatyti:). Tad tiesiog pasirinkome kitą kelią į Kutą, pakeliui užsukdami į Munduką.
Bali saloje praktiškai tik pagrindiniai keliai paženklinti nuorodomis ir kelio ženklais, šalutiniai – užmiršti. Todėl teko ne kartą klaidžioti, kol pataikėm į tinkamą kelią, vedantį į Munduką. Ovis turi GPS, bet nelabai jis nori mums padėti – vis meta kažkokias klaidas, todėl arba spėjam, arba ne, pasižiūrėti mūsų buvimo vietą, ar esam reikiamame kelyje...Įlendam į vieną keliuką, įsijungiam GPS ir bandom pasitikrinti, jei netinkama kryptis, bandom kitą keliuką...taip ir vargom:). Bet geriau taip, nei spėjimo būdu rinktis kelią.
Kad kelias iki Munduko nebus labai geras, tą žinojom dar išvažiuodami, bet kad jis bus toks ekstremalus net nebūtume susapnavę:). Iš pradžių, pataikę į tinkamą kelią, labai džiaugėmės skriedami per vietinius kaimus, apsuptus kalnų, slėnių, kol galiausiai kelias baigėsi, tiksliau jo atomazga buvo pramintas siauras keliukas. Vietiniai apie tokį Munduką net negirdėję, o GPS rodė, jog šis kelias veda būtent ten. Ilgai dvejoję, pasiryžome išbandyti.

Privažiavome krioklį, kur būrys vietinių vaikinų nuogi pliuškenosi vandeny. Vienas kitas susigriebė už savo „grožybių“, o kiti iškėlę rankas mojavo ir šaukė „Hello“:). Kitam kaime, prie pagrindinio kelio nedidelėj baloj nuoga krūtine turškėsi senutė, mūsų išsigandusi pradėjo rengtis. Važiuodamas turistiniu maršrutu tokių vaizdų vargu ar pamatysi:).
Keista, bet siauras takelis mus išvedė į normalų asfaltuotą kelią. Tačiau džiaugėmės neilgai. Kalnas vis statesnis darėsi, kol galiausiai baigėsi asfaltas ir įvažiuoti į jį darėsi vis sunkiau. Tad prasidėjo kopimas į kalnus: šokinėdavau nuo motorolerio, kai jau nebeužtekdavo jam galios mūsų abiejų į viršų užtempti, Ovis vienas šiaip ne taip užvažiuodavo, o aš užkopdavau. Darėsi karšta, drabužiai drėko nuo prakaito, bet kol kas dar linksmi, nes tai juk – „ekstrymas“!!!:). Tačiau, kai privažiavome atkarpą, kur ir motorolerį reikėjo užtempinėti į viršų, tai darėsi vis mažiau juokinga. Kopimas į kalną tebesitęsė – aplinkui miškai, besikaupiantys lietaus debesys, vienas kitas namelis - ženklas, jog kažkur tas kelias galbūt nuves, nors realybėj pagerėjimo nesimatė.
Sutikom vyrų kompaniją, kuri mus „nudžiugino“ žinia, jog mūsų tikslas – Mundukas - už 10 km. 10 km kopimo į kalnus! Privažiavome vietinių bendruomenę – kelių namų kaimelį, kuriems suteikėm daug džiaugsmo, kai Ovis negalėjo įvažiuoti į kalną. Tačiau iškart sulaukėm pagalbos – vietinis padėjo užstumti Ovį.

Mums patiems didesnis džiaugsmas buvo išvydus asfaltuotą kelio ruožą. O kai patekom ant normalaus pagrindinio kelio, įtampa atlėgo. Tačiau prasidėjusi liūtis neleido toliau džiaugtis ta panorama, dėl kurios tiek stengėmės ir rizikavom. Lietus lijo taip stipriai, jog lietaus lašai kapojo veidą tarsi kruša, matomumas buvo labai prastas. Čia ir pasigailėjom nepasiėmę normalių šalmų, kurie uždengia veidą, tad teko mėgautis lietaus dušu. Lekiant motoroleriu nuo vėjo ir nuo drėgmės, persisunkusios net iki apatinių, darėsi šalta. Pralėkėm apžvalgos aikšteles, nuo kurių atsiveria panorama į ežerą, kalnus, beveik nesustodami, nes vaizdo nesimatė per lietaus debesis.
Sušalę sustojom kavinėj sušildyti ir tuo pačiu vėl prisisotinom švediško stalo indonezietiškais skanėstais:). Atstatėm prarastas kalorijas kopiant į kalną:). Po pietų pamatėm, kad mūsų motorolerio padanga tuščia. Šalia kavinės esančiame servise sutvarkė pradurtą padangą už 3 LTL. Toliau lėkėm per lietų, leisdamiesi nuo kalno ir tikėdamiesi išvysti saulę ir pajusti jos šilumą. Deja...Lietus nesiliovė, tad lėkėm namo į Kutą permirkę. Aš net patyliukais ir melstis pradėjau, kad saugiai sugrįžtume – eismas kalnuose didelis, motoroleriai, mašinos vienas kitą lenkia, kelias šlapias, matomumas prastas....Tikrai nejauku sėdėti ant motorolerio.
Saulės neišvydom net ir Kutoj. Tad vien lietuje važiavome apie 4 valandas. Dabar gerai žinome, ką reiškia važiuoti "be stogo" per lietų:). Svarbiausia, saugiai grįžome tarsi į namus, į tą patį „Matahari Guesthouse“, į tą patį kambarį, kuriame laukė mūsų palikti daiktai.
Maniau, kad vakar buvo ekstremali kelionė po Batur apylinkes, bet palyginus su šiandiena – tai buvo tik „gėlytės“. Šiandien turėjome „Ekstrymą Nr. 1”:).
P.S. Mūsų kanadiečių porelė iš Filipnų atsiuntė keletą nuotraukų iš gyvybės esančios po vandeniu.Gražu.....